šv. Teresė Avilietė

 

šv. Teresė Avilietė (spalio 15 d.)

Reformuotų Karmeličių ordino (basųjų karmeličių) įsteigėja šv. Teresė gimė Avilos miesto (Ispanija) aristokratų šeimoje. Nuo jaunystės žaidė su savo jaunesniu broliu atsiskyrėliu gyvenimą. Kartą abu pabėgo iš namų, norėdami  nukeliauti į Maroką ir ten mirti kankinių mirtimi. Teresei sukakus 14m., mirė jos motina.

Tėvas vedė antrą kartą, o Teresę išsiuntė į miesto mokyklą, kuriai vadovavo augustinų vienuolės. Mokykloje Teresė praleido apie metus ir susirgo. Sirgdma a perskaitė šv. Jaronimo laiškus ir nusprendė tapti vienuole. Būdama 20 m. Teresė įstojoį mieste esantį Kristaus įsikūnijimo karmeličių vienuolyną. Jis buvo labai išaugęs, o seserų drausmė visiškai pašlijusi. Teresės patrauklumas, pasiaukojimas, išmintis ir dosnumas buvo įvertintas ne tik vienuolyno lankytojų. Ieškodama tobulesnio dvasingumo, ji pradėjo susirašinėti su dominikonų ir jėzuitų  mokytojais, norėdama suprasti jai prasidėjusias dvasines vizijas. Mieste pradėjo sklisti garsas, apie šios vienuolės pastangas ir sukėlė jos gyvenime daug nesusipratimų, pajuokos ir net persekiojimų. Tačiau nuo 1560 m. daug padrąsinimo jai suteikė tuo laiku jau išgarsėjęs šventu gyvenimu Petras Alkantarietis.

Po vienuolyne praleistų daugiau nei 25 m. Teresė nusprendė steigti naujus seserų namus, kuriuose karmelitės gyventų pagal atnaujintas vienuolyno taisykles. Šis jos sumanymas susilaukė miesto ir bažnyčtinės valdžios pasipriešinimo. Tačiau Teresė nenuleido rankų, ir 1562m. naujas vienuolynas buvo atidarytas. Jam suteiktas šv. Juozapo vardas. Greitu laiku išplito dar 16tokių vienuolynų visoje Ispanijoje. Taip prasidėjo išganinga karmeličių reforma išplitusi visame pasaulyje. Neturtas, kuris atsispindėjo šiurkščiame rudame vienuolių vilnoniame abite, paprastuose odiniuose sandaluose, tapo visur atpažįstamu basųjų karmeličių ženklu. Rankų darbas ir išmalda sudarė pajamas seserų gyvenimui, kuris buvo ypač asketiškas,- seserys buvo vegetarės. Teresė pati šluodavo teritoriją, verpdavo ir ragindavo seseris pačias tvarkyti namus. Priimant naujas vienuoles, dėmesys buvo kreipiamas į kandidačių išsilavinimą ir sveiką požiūrį į gyvenimą. „Tesaugo Dievas mus nuo užsispyrusių vienuolių“,- sakydavo Teresė. Ji tikėjo, kad inteligentiškas žmogus pajėgus matyti savo klaidas, suprasti kito vadovavimą, o riboto proto žmonės užsispiria ir neišmoksta pažinti, kas teisinga.

1570m. Teresė pradėjo domėtis ir remti Šv. Kryžiaus Jono pradėtą karmelitų vyrų vienuolyno reformą. Ši pertvarka, kaip ir Teresės pastangos, sulaukė ordino pasipriešinimo. Reforma lėmė karmelitų skylimą į konventualus ir basuosius karmelitus. Naujo vienuoliško gyvenimo kelią ir pagrindus į jį Teresė aprašė savo knygose „Tobulybės kelias“ ir „Vidinė pilis“.

Teresė mirė 1582 spalio 4d. Alboje de Tormes,  grįždama iš naujo vienuolyno atidarymo šventės. Čia ir buvo palaidota. 1622m. popiežius Grigalius XV paskelbė Teresę Avilietę šventąja. 1970 m. popiežius Paulius VI paskelbė ją bažnyčios daktare. Tai pirmoji moteris apdovanota šiuo titulu.

Yra išlikęs autentiškas Teresės Avilietės portretas, nutapytas 1570m. Frėjaus Chuano de Mizerijos dar jai gyvai esant.

Šv. Teresės ikonografinis ženklas – virš galvos įsmigusi deganti strėlė arba baltas balandis.

Teresės idealus išsaugojo po visą pasaulį išplitę maži karmeličių vienuolynai, kurie skelbia, kad maldos kontempliacija reikšminga ir mūsų laikais. Jos pamaldūs raštai skaitomi visų denominacijų krikščionių, iš jų mokomasi melstis.