šv. Vincentas Fereras

 

Šv. Vincentas Fereas (1350 – 1419) balandžio 5 d.

Šis didis pamokslininkas ir stebukladarys, dėl iškalbos, apie kurią garsas sklido po visą Europą, vadinamas maximus post apostolos Divini Verbi Praeco – „ didžiausiu pamokslininku po Dievo Žodžio apaštalų“. Jis gimė Valencijoje, Ispanijoje. Dar labai jaunas jis įstojo į savo miesto dominikonų vienuolyną ir iš ten išėjo 1378 metais jau įšventintas kunigu  ir įgijęs puikų teologinį ir filosofinį išsilavinimą. Priimtas į vietos universiteto profesorių kolegiją, jis beveik tuoi pat turėjo apsispręsti, kurį iš dviejų tais metais morališkai susiskaldžiusių Bažnyčių popiežių pasirinkti. Vincentas fereras pasirinko Avinjono popiežių Klemensą VII manydamas, kad jis yra teisėtas Petro įpėdinis. Klaidingai pasirinkti jį privertė Arganos kardinolas Pedro de Luna, numatęs, jog Vincentas Fereras su  savo oratoriškais sugebėjimais galės patraukti minias žmonių į tą pusę, kuri rūpėjo jam pačiam. Vincentas jo paklausė ir, būdamas ugningas oratorius, nenuvylė jo lūkesčių. Jis apkeliavo puse Ispanijos ir miestų aikštėse pamokslavo taip aistringai ir su tokiu įsitikinimu, kad į neteisėto popiežiaus pusę patraukė beveik visą kraštą.

Kai kardinolas Pedro de Luna buvo išrinktas Klemenso VII įpėdiniu, Vincentas persikėlė paskui jį į Avinjoną. Tačiau popiežiaus dvare jis neilgai išbuvo. Iš ten pasitraukė tuoj pat, kai tik pasidygėjo savo globėjo elgesiu. Šio dominikono gyvenimas pasikeitė 1398 m., kai sunkiai susirgo ir išvydo Kristų su šventaisiais Dominyku ir Pranciškumi. Kristus jį pagydė ir liepė skelbti žmonėms Evangeliją. Tada jis visiškai atsidavė pamokslavimui. Sunki Bažnyčios padėtis privertė jį rasti griežtą ir dramatišką pamokslavimo toną. Iš bažnyčios sakyklų ir paskubomis suręstų pakylų aikštėse jis peikė papročius, ragino griežtai atgailai ir visiems grasino nelaimėmis bei Dievo rykšte.  Su šiais visiškai nenuraminančiais pamokslais jis keliavo po visą Europą ir, kalbėdamas tik viena – kastilų – kalba, sugebėdavo pasiekti, kad jį suprastų įvairių tautybių klausytojai.

Vincento apaštališkąją misiją lydėjo didelė sėkmė bei stebuklai. Daug žmonių tapo jo siekėjais.  Vincentas ne tik kvietė atgailai ir įkvėpė norą tai daryti, bet energingai stengėsi padaryti galą tai schizmai , priešininkus kviesdamas atsisakyti asmeninių ambicijų ir Bažnyčioje vėl atkurti vienybę. Tad jo veikla irgi prisidėjo prie to, kad galiausiai ta vienybė būtų atstatyta Konstancos Susirinkime.

1415 m. Konstancoje sunkiai susirgęs stebuklingai išgijo ir toliau sakė pamokslus. Jis mirė 1419 metų balandį Vannes mieste Bretanėje. Jo pamokslus lydėję stebuklai sekė ir po mirties.

1458 m. popiežius Pijus II paskelbė jį šventuoju. Dėl savo pamokslų kuriais ragino sekti Kristumi, ir stebuklų jo kultas plačiai paplito; dominikonai savo apeigose tebevartoja jo palaiminimų formules.