šv. Vincentas Paulietis

 

Vincentas Paulietis (1581 – 1660) rugsėjo 27 d.

Kunigų misionierių ir gailestingųjų seserų kongregacijos įkūrėjas šv. Vincentas buvo dvasininkas iš pašaukimo, kiekviename, kuris kenčia, matė Viešpatį ir telkė kunigus, pasirengusiems padėti vargšams. Jis gimė Gaskonijoje (Prancūzija), Pouy kaime. Talkino tėvams ganydamas avis. Būdamas 12 m. paliko tėvus ir pasitraukė į Dakso pranciškonų vienuolyną, ketindamas atsiduoti kunigystei. Mokėsi puikiai, įstojo į Tulūzos universitetą, devyniolikos metų buvo įšventintas į kunigus. 1604 m. gavo teologijos mokslo laipsnį. 1605 m. keliavo jūra ir buvo turkų piratų pagrobtas. Parduotas tarnavo trims šeimininkams. Su paskutiniu, kurį atvertė į krikščionybę, perplaukė Viduržemio jūrą ir išlipo Provance. Vincentas tęsė studijas Romoje, Paryžiuje. Vėliau tapo Prancūzijos karalienės Marijos Medici kapelionu , talkino jai labdaros darbuose (globojo Gailestingumo ligoninę). Susipažinęs su oratorijonų ordino įkūrėju Petru de Berulle – to meto autoritetu moralės srityje.  Vincentas įstojo į šį ordiną. Petras de Berulle paskyrė šventąjį  barono  Pilypo Emanuelio de Gondi vaikų auklėtoju. Vincentą slėgė dvariškio gyvenimas, ir jis paprašė perkeliamas į provinciją. Apsigyveno netoli Arso; jo parapijoje buvo daug senelių, karo invalidų, vargšų, kurie niekam nerūpėjo. Šventasis bandė jiems padėti, bet pamatė, kad vienas nepajėgs visų globoti. Kilo sumanymas steigti „Gailestingumo broliją“, ilgainiui paplitusią po visą šalį. 1617 m. susikūrė pirmoji labdaros draugija  Caritas.  Jai priklausančios moterys vadino save „vargšų tarnaitėmis“. Gondi pasiekė, kad šventasis būtu grąžintas į Paryžių ir paskirtas visų jo valdininkų kapelionu. Šventasis aplankė visas šiems aristokratams priklausančias valdas, steigdamas „Gailestingumo brolijos“ skyrius. Jis rengė pokalbius, sakė pamokslus. 1619 m. karalius Liudvikas XIII paskyrė Vincentą visų karalystės galerų generaliniu kapelionu. Galerose kaliniai buvo prikaustyti prie suolų ir rimbu verčiami nuolat irkluoti. Aplankęs visus galerų centrus, šventasis pasibaisėjo nežmonišku elgesiu su nuteistaisiais, dažnai padariusiais menką prasižengimą. Norėdamas padėti visiems galerų kaliniams, jis de Gondi remiamas, įkūrė Misijų ordiną, kurio nariai kunigai keliavo po kraštą ir ten , kur labiausiai reikėjo, steigdavo „Gailestingumo brolijos“ centrus. Matydamas, kad ir ligoniais niekas kaip reikiant nesirūpina, šventasis kartu su aristokrate Goussant įkūrė Gailestingumo ponių draugiją. Kilmingos damos, pačios maitinusios ligonius, skalbusios jų drabužius, sužavėjo Paryžių, bet realių ligonių reikmių jos toli gražu netenkino, o ir ponioms gailestingumo darbai greit pabosdavo. Tuo metu nebuvo jokių valstybinių įstaigų, užsiimančių reikalingais pagalbos žmonėmis. Vincentas ėmė telkti nuolatiniam slaugos darbui mergaites, plūstančias į miestus iš sukilimų, karų nualintų kaimų. Jos dirbo ligoninėse, prieglaudose, pamestinukų namuose. Taip 1638 m. atsirado naujas Gailestingumo seserų ordinas, kuris šiandien žinomas visame pasaulyje. Šventajam talkino aristokratė Le Gras, šv. Liudvika de Marillac. Ordine įvesta naujovė – čia nebuvo nei įžadu, nei griežtos regulos. Ne tik Gailestingumo seserų, bet ir Misijų ordinas paplito ir už Prancūzijos ribų. Vincentiečiai steigė „mažąsias seserijas“ neturtingiems vaikams; jie globojo kunigų seminarijas. Šventasis pats buvęs vergu, rūpinosi jų išpirkimu. Šv. Vincentas buvo nepaprastai gerbiamas, ir Ona Austrė – Liudviko XIII žmona paskyrė šventąjį Karaliaus Tarybos nariu bei jos sekretoriumi. Ši taryba faktiškai valdė Prancūzijos bažnyčią. Vincentas Paulietis nusipelnė Bažnyčiai ir tuo, kad ryžtingai pasipriešino jansenizmo doktrinai. Ryžtingų Vincento Pauliečio veiksmų dėka jansenizmas buvo pasmerktas kaip erezija.

Jis tarsi nuvargęs darbininkas mirė miegodamas 1660 m. rugsėjo 27 d., sulaukęs aštuoniasdešimties metų. Vincentas Paulietis buvo kanonizuotas 1737 metais, o 1885 metais Leonas XIII paskelbė jį gailestingumo organizacijų globėju.