Kalvarijų Kryžiaus kelias

 

Vilniaus Kalvarijos – šventa vieta, amžius guodusi ir stiprinusi vargų slegiamą žmogų. Šimtus kilometrų maldininkai eidavo pėsti, kad galėtų atkartoti Kristaus kryžiaus kelią ir patirti Dievo palaimą. Čia nuolat sutiksi būrelius piligrimų, o per Sekmines tūkstančiai žmonių su graudžia giesme ir nuoširdžia malda traukia stačiais kalneliais. XVII amžiuje įkurtos sostinės pakraštyje, šiandien Kalvarijos – naujųjų miesto kvartalų supama nuostabios gamtos ir religinės dvasios oazė.

Vilniaus Kalvarijoms teko skaudžiau, nei kitoms sostinės šventovėms, patirti tas kalvarijas, kurias perėjo Lietuvos katalikai – 1850 m. caro valdžia uždarė Kalvarijas globojusių dominikonų vienuolyną, 1962 m. sovietų okupantų buvo išsprogdintos, o dar po metų galutinai nugriautos koplyčios bei vartai. Tačiau Kryžiaus kelias neišdilo iš žmonių atminties. Totalitariniam ateizmui nepavyko nutraukti jo lankymo tradicijos – buvusių stočių vietoje vis atsirasdavo iš akmenėlių sudėlioti kryželiai, pražysdavo gėlės, neužžėlė takeliai, vedantys nuo vienos stoties prie kitos.

1990 m. prasidėjęs Vilniaus Kalvarijų atgimimas, kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžiais, yra „ne tik sakralinio meno atkūrimas, – tai dovana tikintiesiems, visai tautai, patyrusiai daug kančių ir netekčių“.