Piligrimams

 

Vilniaus Kalvarijos per Sekmines ir šiandien sutraukia gausius maldininkų būrius iš visos Lietuvos. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi iniciatyvos atstatyti sovietų išsprogdintas Vilniaus Kalvarijų stotis, atkurta garsiųjų Sekminių atlaidų tradicija. 2002 m. kardinolas Audrys Juozas Bačkis pašventino visas atstatytas Kryžiaus kelio stotis. 

Vilniaus Kalvarijose atlaidai trunka nuo pirmojo gegužės mėnesio sekmadienio iki rugsėjo mėnesio 14 dienos, tačiau šių iškilmių šerdis yra Sekminės. Jau keletą metų pagrindinė Sekminių atlaidų diena yra išplėsta į didįjį atlaidų tridienį: kunigų ir vienuolių dieną, vaikų ir jaunimo dieną ir pagrindinę Sekminių dieną.

Kiekvienai šių dienų būdingas savitas atspalvis. Kunigų ir vienuolių diena prasideda Kryžiaus keliu nuo Sopulingosios Marijos koplyčios. Mąstymus šiam keliui parengia patys kunigai ir vienuoliai. Einant nuo vienos stoties prie kitos giedamos giesmės pritariant gitara, vietomis maldininkai eina lydimi dūdmaišio melodijos, meldžiasi Dievo Gailestingumo vainikėlį. Einant Alyvų kalno link giedama Visų šventųjų litanija. Prie paskutinių Kryžiaus kelio stočių giedamas Viešpaties angelas. Po Kryžiaus kelio švenčiamos iškilmingos šv. Mišios Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Po jų kunigai ir vienuoliai pakviečiami į agapę.

Vaikų diena pradedama šv. Mišiomis prie Sopulingosios Marijos koplyčios. Po jų vaikai eina Kryžiaus kelią giedodami vaikiškas giesmes. Sustoja pailsėti prie Geležinių vartų. Čia rengiama ir agapė. Po Kryžiaus kelio vyksta speciali vaikams parengta programa, vaidinimas, užsiėmimai ir pan.

Jaunimo diena kiekvienais metais švenčiama įvairiai. Kartais prasideda šv. Mišiomis prie vienos iš Kryžiaus kelio stočių, kartais šv. Mišios aukojamos bažnyčioje. Neseniai jaunimas pradėjo eiti Šviesos kelią, kurį sudaro įvykių po Jėzaus Prisikėlimo apmąstymai. Vyksta teminiai užsiėmimai grupėse, šlovinimas, koncertas, agapė.

Sekminių dieną į Kryžiaus kelią susirenka žmonės iš įvairių Vilniaus arkivyskupijos parapijų ir kitų vyskupijų. Einant nuo vienos stoties prie kitos giedamos tradicinės Kryžiaus keliui pritaikytos giesmės iš Liturginio maldyno, kartkartėmis įsiterpia dūdmaišis. Po Kryžiaus kelio žmonės susiburia pievoje priešais Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, kur švenčiamos iškilmingos šv. Mišios. Jų metu vyskupai teikia Sutvirtinimo sakramentą.

Kartais žmonės klausia: „Kodėl Šventosios Dvasios Atsiuntimo šventė tapatinama su Kristaus Kryžiaus keliu?“ Į šį ir šiandien keliamą klausimą dar 1669 m. atsakė Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega: „Niekas iki galo negali suvokti Kryžiaus kelio prasmės, nebūdamas Šventojoje Dvasioje.“ Eidami Kryžiaus kelią per Šventosios Dvasios Atsiuntimo iškilmę, maldininkai apmąsto glaudžiai susijusius tikėjimo slėpinius: per Kryžių įveikiama nuodėmės sukelta mirtis, o nukryžiuotasis Jėzus – prisikėlęs Viešpats dovanoja Bažnyčiai Šventąją Dvasią. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Šventąją Dvasią Dominum et vivificantem teigia, kad Šventoji Dvasia yra tarsi „ugnis iš dangaus, deganti Kryžiaus slėpinio gelmėse“.

Kryžiaus kelią tikintieji eina ne tik šiomis trimis pagrindinėmis atlaidų dienomis. Yra ištikimų grupių, einančių jį kiekvieną sekmadienį. Gavėnios laiku čia galima pamatyti daug maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svetur. Vilniaus Kalvarijas lanko žmonės, atliekantys rekolekcijas Trinapolio rekolekcijų namuose. Kiekviena grupė Kryžiaus kelią eina skirtingai, savitai išreiškia savo pamaldumą giesmėmis, mąstymais, maldomis. Maldingas 12 km ilgio kelio apvaikščiojimas paprastai užtrunka apie 4 valandas. Įsijausti į Viešpaties eitą Kryžiaus kelią maldininkams padeda ir tai, kad Verkių Kalvarijose kelio ilgis, atstumai tarp stočių žingsniais ir netgi pėdomis atitinka Šventosios Žemės topografiją. Žmonės tiki, kad Kedrono upelis gydo akių ir kitas ligas, dažnas basomis brenda per jį.

Maldininkus į Vilniaus Kalvarijas traukia ne tik Kryžiaus kelias, bet ir Šv. Kryžiaus relikvija. 1782 m. relikvijorių su Šv. Kryžiaus Medžio dalele Vilniaus Jeruzalės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai padovanojo popiežius Pijus VI. 1960 m. relikvijorius dingo. 2003 m. gegužės 4 d., švenčiant Šv. Kryžiaus Atradimo šventę, relikvijorius su Kryžiaus relikvija sugrąžintas į Vilniaus Kalvarijų bažnyčią nuolatiniam garbinimui. Relikvija išstatyta po stikliniu gaubtu šoniniame Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje. Šv. Kryžiaus relikvija maldininkai laiminami per atlaidus po iškilmingų šv. Mišių.