Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia

 

 

 

 

   Žvelgiant į Vilniaus senamiestį nuo Išganytojo kalno ir Misionierių bažnyčios, vingrioje    miesto silueto linijoje gražiai išryškėja Užupyje, ant Vilnios šlaito pastatyta nedidelė Šv.  Baltramiejaus bažnyčia. Einant arčiau ji tarsi slepiasi, glaudžiasi už namų prie gatvės,  vedančios Bernardinų kapinių link.

 Rojaus kalva anuomet vadintoje vietovėje, šalimais bažnyčios 1644-1845 metais veikė  Šv. Augustino reguliariųjų atgailos kanauninkų, paprastai vadinamų „baltaisiais  augustinais”, vienuolynas. Tik pastatytą bažnyčią karo su Maskva metais sunaikino  gaisras, sudegė ir 1664 m. Jono Raiskio pastatyta mūrinė koplyčia. Kurį laiką pamaldos  vyko tik vienuolyno koplyčioje. Rūpestingo tėvo Augustino Stodolniko dėka 1823-1824  m. pastatyta bažnytėlė. Ji išliko iki mūsų dienų. 

 

 Apie konvento veiklą, kaip ir apie kitų šio ordino vienuolynų darbus, žinių labai mažai, nes  atgailos kanauninkų regula reikalavo neskelbti savo narių nuopelnų. Prie vienuolyno  bažnyčios buvo įsteigta parapija, vienuoliai aktyviai dirbo pastoracinį darbą. Veikė vienuolių  išlaikoma parapinė mokyklėlė. Užupio vienuolyne visuomet gyveno atgailos kanauninkų klierikai, kurie lankė teologijos paskaitas misionierių seminarijoje, Vilniaus akademijoje, Vyriausioje kunigų seminarijoje. XVIII a.  Užupio konvente yra gyvenęs atgailos kanauninkas Mykolas Olševskis, daug leidimų lietuvių ir lenkų kalbomis sulaukusios religinės knygos „Broma atwerta ing wiecznasti” autorius, teologijos daktaras (1761), generalinis ordino vizitatorius (1755-1761).

 

   Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje buvo      uždaryti visi „baltųjų augustinų” vienuolynai,  išskyrus Vilniaus Užupio konventą. Į šį  vienuolyną iš Videniškių persikėlė ordino  vadovybė, tačiau neilgam-1845 m.  vienuoliams teko išsiskirstyti po dar  veikiančius kitų ordinų vienuolynus, kur jiems  buvo lemta pamažu išmirti. Paskutinis  atgailos kanauninkas, klebonavęs šioje  parapijoje, buvo tėvas Baltramiejus  Paplauskis. Po jo mirties Šv. Baltramiejaus  bažnyčia pavesta administruoti netoliese  gyvenusiems vienuoliams bernardinams ir  tapo Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino  bažnyčios filija. Dėje 1864 m. panaikinus ir  bernardinų vienuolyną, filija panaikinta ir  bažnyčia uždaryta. 1878 m. iš Šv. Jono  bažnyčios čia perkeltas malonėmis  garsėjantis Vilniaus Trakų vartų Švč. Mergelės  Marijos paveikslas, kurį tada globojo  puodžių cechas. Šio cecho lėšomis 1882 m.  pastatytas bažnyčios bokštas. 1883 m.  bažnyčia rūpintis pavesta garbės  kanauninkui kun. Vladislovui Jundzilui, joje vėl  reguliariai vyko pamaldos. 

Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia šiuo metu perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Kiekvienas atėjusysis gali ne tik grožėtis įstabia mažyte bažnytėle, įsiliejusia į vieną seniausių ir romantiškiausių miesto rajonų, bet ir pajusti kaip varpų gaudesys užpildo savitos dvasios.