Įvadas

 

Gailestingumo kelias

Turėtų būti įdomu pakeliauti po miestą - kiek įmanoma, pėsčiomis - ir at­rasti vietas, kuriose lankydavosi šv. Faustina ir pal. Mykolas Sopočka tais metais, kai jiems buvo perduodama Gailestingumo žinia.

Ypač svarbios yra liaudies pamaldumo per šimtus metų pašventintos ir šventųjų lankytos apsireiškimų vietos. Argi pal. popiežius Jonas Paulius II 2002 m. rugpjūtį nėra pasakęs: „Net jei laiką ir visą pasaulį galima laikyti Dievo šventykla, vis dėlto esama laikų ir vietų, Dievo pasirinktų tam, kad žmonės ypač stipriai patirtų Jo gailestingumą ir malonę". Remiantis šiais žodžiais galima tvirtinti, kad Vilnius yra šventas miestas. Tad nedvejodami sekime šv. Faustinos ir pal. Mykolo Sopočkos pėdomis, su jais keliaudami į Aušros Vartus, Šv. Mykolo bažnyčią ar į vizičių vienuolyną vaizdingomis Senamiesčio gatvelėmis.

Kad ši kelionė taptų maldinga, pateikiame tekstus meditacijai ir Dievo Gailestingumo devyndienio maldas. Kiekvieną lankomą vietą norėjome susieti su viena iš šių maldų. Jeigu pasirinktos sąsajos atrodytų nepagrįstos - kiekvienas gali pasirinkti kitaip! Tačiau esminis dalykas - suprasti katali­kišką, t. y. visuotinę, devyndienio intenciją. Žingsniuodami Vilniaus gatvė­mis ir kalbėdami šią maldą, vienijamės su visuotinės Bažnyčios intencija, 2002 m. rugpjūčio 17 d. Krokuvoje pal. popiežiaus Jono Pauliaus II išsakyta pašvenčiant visą pasaulį Dievo Gailestingumui:

Kaip stipriai šiandienos pasauliui reikia Dievo gailestingumo. Iš žmogiškosios kančios gelmių visuose žemynuose kyla gailestingumo šauksmas. Kur vieš­patauja neapykanta ir kerštas, kur karas neša kančias ir dėl jo žūsta nekalti žmonės, - ten visur būtina gailestingumo malonė, galinti sutaikyti žmonių protus bei širdis ir atnešti taiką. Kur negerbiama gyvybė ir žmogaus orumas, reikalinga gailestingoji Dievo meilė, kurios šviesoje skleidžiasi nesuvokiama kiekvieno žmogaus vertė. Mums reikalingas gailestingumas, kad bet kokia neteisybė pasaulyje baigtųsi tiesos spindesyje. Todėl šioje šventovėje norė­čiau iškilmingai paaukoti pasaulį Dievo  gailestingumui."

 

Savo maldingą kelionę po Vilnių norime pra­dėti nuo Aušros Vartų. Marija, Gailestingumo Motina, yra toji, kuriai „geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys". Kaip ir visi maldininkai patikėsime jai visas savo intencijas. Čia 1993 m. rugsėjo 4 d. pal. popiežius Jonas Paulius II priminė:

„Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiek­vieną dieną mato daug maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugs­mus ir rūpesčius. Dėl to šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenki­jos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile. "

Tad patikėkime jai visą žmoniją", o sau ypač prašykime malonės, kad visi gyventume kaip tos pačios Motinos vaikai.

Pasimeldę Aušros Vartuose, leiskimės Didžiąja gatve. Perėję Rotušės aikštę, Stiklių ir šv. Ignoto gatvėmis pasieksime Šv. Ignoto bažnyčią, ku­rioje nuo 1924 m. kun. Mykolas Sopočka darba­vosi kaip kariuomenės kapelionas. Šioje bažny­čioje melsimės„ už kunigus bei vienvienuoles." Kun. M. Sopočka, 2008 m. rugsėjo 28 d. paskelbtas palaimintuoju, anot paties Jėzaus žodžių, buvo „kunigas pagal Jo širdį"10.0, kad visi kunigai tap­tų kunigais pagal Jėzaus širdį! Prašykime jiems nuolankumo, neturto, skaistumo, užsidegimo ir uolumo. Taip pat melskimės už pašaukimus vienuoliniam gyvenimui ir kunigystei Lietuvo­je. Galiausiai melskimės už kariaujančias šalis ir už tuos, kurie gina savo tėvynę. (Pasimeldę Šv. Ignoto bažnyčioje, jei turime laiko, galime nueiti ir iki buvusios seminarijos (prie šv. Jurgio bažnyčios šalia Gedimino pr.), kur kadaise dėstė kun. Mykolas Sopočka, ir ten pasimelsti už būsi­muosius kunigus.)

Paskui, pasukę Benediktinių gatve, pasiekiame S. Daukanto aikštę ir S. Skapo gatve išeiname į Pilies gatvę. Truputį pakilę aukštyn, sukame į kairę, į Šv. Mykolo gatvę, ir atsiduriame priešais Šv. Mykolo bažnyčią. Čia rektoriaujant pal. M. Sopočkai prie bažnyčios buvusiame seserų bernardinių vienuolyne pirmiausia ir buvo pa­kabintas Gailestingojo Jėzaus paveikslas.

Šv. Mykolo bažnyčioje melsimės už pamal­džias bei ištikimas sielas." Ypač galėsime prašyti Jėzaus malonės padaryti mus savo gai­lestingumo apaštalais, kad ten, kur esame, pa­dėtume aplinkiniams pažinti Jo dieviškosios Šir­dies malonės lobius. Taip pat Lietuvos Bažnyčiai prašykime nesvyruojančio tikėjimo malonės. Melskimės ir už savo parapijas bei savo klebo­nus, kad jie būtų geri ganytojai ir kad Šventoji Dvasia išmokytų juos tėviškumo. „Išklausykite, padrąsinkite, palaikykite ir vadovaukite Dievo tautai, žengiančiai tiesos ir šventumo takais", - priminė Lietuvos kunigams pal. popiežius Jo­nas Paulius II.

Toliau, eidami Maironio gatve ir laiptais pakilę iki Rasų gatvės, pasuksime link nedidelio Gai­lestingojo Jėzaus seserų vienuolyno, įsikūrusio buvusio vizičių vienuolyno papėdėje, tame pa­čiame name, kur, rašydamas savo habilitacijos darbą, gyveno pal. M. Sopočka ir dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Čia nuo 1934 m. sausio iki birželio buvo nutapytas Gailestingo­jo Jėzaus paveikslas. Žinome, kad, pirmą kart jį pamačiusi, šv. Faustina apsiverkė, tačiau Jėzus ją nuramino sakydamas: „Ne dažų ar tapybos grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malo­nėje."" Šioje vietoje melsimės „tuos, kurie dar nepažįsta Jėzaus", prašydami, kad šio paveikslo malonės dėka atpažintų Jj kaip tikrą Dievą ir tikrą žmogų bei su pasitikėjimu gręžtųsi į Jį. Ypač ga­lėsime prašyti pal. Jono Pauliaus II žodžiais, kad Bažnyčia Lietuvoje padėtų tikintiesiems nesusi­tapatinti su „kultūra, iš pirmo žvilgsnio ne tokia įžūlia [kaip marksistinė ideologija], bet išties ne mažiau klastinga, -ji kiaurai persmelkta prakti­nio materializmo, kuris sėlina prie pačių religinės patirties šaknų".

Vėl nusileidę Maironio gatve pasuksime į Aukš­taičių gatvę, prie Vilnelės upės, paskui vėl į de­šinę - Paupio gatve (buvusi Paplaujos g.) iki 31 nr. Pasiekiame buvusio karmeličių vienuo­lyno vietą. Čia 1944 m. lapkričio 16-osios naktį kun. Sopočkos akivaizdoje šešios pirmosios Gai­lestingojo Jėzaus kongregacijos seserys davė privačius įžadus. Viskas atitiko šv. Faustinos pa­tirtą ir Dienoraštyje aprašytą regėjimą. Čia, šio­je vargingoje vietoje, pasimelskime už vienuo­lius,kurie, anot pal. popiežiaus Jono Pauliaus II, atidavė savo gyvenimą Bažnyčiai:

„Man žinomas jūsų paslėptas gyvenimas, tyli auka, kančia. Kiek prisikentėjote! Kokią ištikimy­bę rodėte per visą savo vienuolišką gyvenimą! Nuožmios priespaudos metais jūs iš tikrųjų buvote „žemės druska", kuri drąsino ir rėmė tikinčiuosius, išlaikė gyvą tikėjimą, viltį ir meilę. "'

Taip pat melsimės „klystančius ir nuo Bažny­čios atsiskyrusius", už tuos, kurie sovietmečiu persekiojo Bažnyčią Lietuvoje.

Grįžę atgal į Maironio gatvę, Barboros Rad­vilaitės ir Šventaragio gatvėmis ateisime iki Katedros aikštės. Iš čia Universiteto gatve pa­suksime į kairę ir praeisime tarp Prezidentūros ir universiteto, Dominikonų gatve pasieksime Dievo Gailestingumo šventovę, kur sustosime pasimelsti prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo ir švęsti Eucharistiją. Prisiminkime pal. popie­žiaus Jono Paulius II žodžius:

„Sesuo Faustina daug metų buvo viena iš jūsų. [...] Mano Brangieji, būkite pasekėjais jos kū­dikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo vai­kais, pasiaukojusiais įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais. "

Galime melstis „romias ir nuolankias sielas bei vaikų sielas."Ypač melskimės jaunimą, nes, kaip sakė popiežius Benediktas XVI 2007 m. gruodžio 8 d. Viešpaties angelo maldoje, „jau­nuoliai ir jaunuolės gali prarasti viltį, nes dažnai jie atrodo lyg būtų nepatyrę tikros meilės, pa­pildančios gyvenimą prasmės ir džiaugsmo".

Grįžę atgal į Katedros aikštę, Arsenalo, T. Kos­ciuškos, Antakalnio, Šilo ir V. Grybo gatvėmis nukeliausime iki Šv. Faustinos namelio(V. Gry­bo g. 29 A). Čia kelerius metus gyvendama maldos ir aukos gyvenimą, šv. Faustina patyrė didžiąją dalį savo regėjimų. Nesistebėkime šios vietos vaizdu, nustebinusiu ir pačią šv. Faustiną: „Mažučiai nameliai - išsibarstę - sudaro vie­nuolyną. Man atrodo kiek keista po Juzefovo pastatų. [...] Mažas namelis, bet seserys labai susigyvenusios." Šioje vietoje, kur buvo do­vanotas Dievo Gailestingumo vainikėlis, ypač melskimės už sielas, kurios garbina ir šlovina Dievo gailestingumą."

Išėję iš Šv. Faustinos namelio, pasukame V. Grybo gatve į kairę ir Karių kapų gatve einame iki Antakalnio kapinių. Šią vietą galėtume pavadinti didžia Dievo Gailestingumo vieta. Čia palaidoti katalikai, stačiatikiai, mu­sulmonai, netikintieji. Antakalnio kapinėse melsdamasis prie Nepriklauso­mybės aukų kapų, pal. Jonas Paulius II sakė: „Meldėmės ir palaiminome visus kapus - katalikų ir nekatalikų, krikščionių, lietuvių, lenkų, rusų, - vi­sus kapus. Juk Dievo akivaizdoje, šio didžio mirties slėpinio akivaizdoje visi mes esame lygūs, esame viena tauta, esame šventųjų bendrystė. [...] Kartu su broliais ir seserimis lietuviais noriu melstis ir atleisti, atnaujinti tikėjimą meilės galia ir atmesti keršto pagundą, kuri visuomet veda į pražūtingus neapykantos tinklus."18 Pal. Jonas Paulius II kvietė melstis už šiose kapi­nėse palaidotus netikinčiuosius: „Kapai be kryžių tebūna dramatiškas per­spėjimas apie istorinę patirtį, kilusią iš pastangų gyventi be Tavęs, o Vieš­patie, ir kurti naują žmogų, kuris, gyvendamas toli nuo Tavęs, ir vėl įsitikina esąs silpnas, ydingas ir liūdnas."19Tačiau galime pastebėti, kad dabar jau ir čia pradeda dygti kryžiai. Šiose kapinėse melskimės „už sielas, esančias skaistykloje."

Išėję iš kapinių, pasuksime į kairę ir L. Sapiegos bei Antakalnio gatvėmis pasieksime Jono Pauliaus II aikštę bei Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus baž­nyčią. Čia kol kas ir baigsime savo maldingą kelionę (nebent norėtume ją pratęsti pagal žemiau nurodytą Gailestingumo kelio tęsinį). Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje popiežiaus žodžiais dėkosime už savo mal­dingą kelionę:

„Pasibaigus mano viešnagei Lietuvoje, ne tik dėkoju visiems, bet ir jaučiu būti­nybę tarti nuoširdų linkėjimą, kurį sudedu į Marijos, Bažnyčios Motinos, kuriai teikiame garbę Šiluvoje ir Aušros Vartuose, rankas. Jai pavedu Lietuvos ateitį; linkiu, kad šios kilniadvasės tautos vaikai, siekdami moralinės ir medžiaginės pažangos, Dievo Žodyje surastų šviesą ir paramą, deramai gerbtų kiekvieno žmogaus orumą, išlaikytų taiką visuomenėje ir dvasios ramybę."

Ypač melskime Mariją „už abejingas ir atšalusias sielas."Teatranda jos gai­lestingosios meilės, tirpdančios ledinį mūsų vargingų širdžių šaltį, galybę.

Taip pat galime suvokti, kuo Lietuvos Bažnyčia gali praturtinti visuotinę Bažnyčią.

Bažnyčia Europoje turi viltį, kad greitai galės laisvai atsidusti abiem plaučiais, kuriuos stiprino istorija. Tačiau reikia ir jūsų pagalbos, kad galėtų atsinaujinti veikiama Šventosios Dvasios. "

Ypatingas Lietuvos Bažnyčios įnašas visuotinei Bažnyčiai - tai, be abejo, Gailestingumo žinia, gaivinanti visų lietuvių širdis.