5-oji stotis - Buvęs Karmeličių vienuolynas

 

5-oji stotis

 

BUVĘS KARMELIČIŲ VIENUOLYNAS

Nuo 1935 m. Jėzus pradėjo kalbėti šv. Fausti­nai apie naujos vienuolijos steigimą. Fausti­na nerimavo, kad ir ji pati turės palikti savąją vienuoliją, tačiau Viešpaties planai buvo kitokie. Po jos mirties 1938 m. šis rūpestis užgulė Mykolą Sopočką. Artimai su kunigu bendravusi Jadvyga Osinska pirmoji išreiškė troškimą prisidėti prie Dievo Gailestingumo kongregacijos įkūrimo ir 1941 m. į kun. Sopočkos rankas sudėjo privačius įžadus, pasirinkusi Faustinos vardą. Kitais metais Atvelykio išvakarėse dar penkios seserys davė privačius laikinuosius įžadus, kuriuo M. Sopočkai slapstantis Juodšiliuose, priėmė kunigas Leonas Žebrovskis. 1944 m. lapkričio 16 d. M. Sopočkai grįžus į Vilnių, šešios seserys, paryčiais išklausiusios šv. Mišias karmeličių koplyčioje, įžadus at­naujino. Netrukus po karo jos buvo privers­tos išvykti į Lenkiją ir įsikūrė Myslibože. O čia (tuometinės Paplaujos g. 29) gyvenusios basosios karmelitės Vilniuje atsikūrė 1938 m., atvykus seserims iš Krokuvos ir Poznanės

vienuolynų. Apie 10 seserų čia gyveno sunkiu ir pavojingu karo metu, kol 1945 m. buvo priverstos išvykti. Iki tol tai buvo atviri namai, kuriuose kitų, jau uždarytų vienuolynų seserys duodavo įžadus (kai kurios netgi apsigyvendavo), buvo krikštijama, teikiama Pirmoji Komunija. Kaip tik čia prieglobstį savo įžadams rado ir gimstanti Gailestingojo Jėzaus seserų bendruomenė.


VIENUOLIŲ VAIDMUO

POPIEŽIUS PAULIUS VI. Dekretas apie vienuolinio gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis 1965 m. spalio 28 d.

Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumengentium atskleista, kaip tobulos meilės siekimas per evangelinius patarimus yra įsišaknijęs dieviškojo Mokytojo mokyme ir pavyzdyje bei pasirodo kaip ryškus Dangaus Karalystės ženklas. [...] Nuo pat Bažnyčios ištakų buvo vyrų ir moterų, kurie evangelinių patarimų padedami norėjo laisviau ir ištikimiau sekti Kristumi, kiekvienas savo būdu gyventi pasišventęs Dievui.

 Tai lėmė, kad Apvaizdos dėka radosi įstabi įvairovė vienuolinių bendruomenių, kurios daug prisidėjo, kad Bažnyčia taptų ne tik tinkama kiekvienam geram darbui (plg. 2Tim 3,17) ir pasirengusi vykdyti savo tarnystę statant Kristaus Kūną (plg. Ef 4, 12), bet ir atrodytų vis gražesnė dėl įvairių savo vaikų dovanų, kaip nuotaka papuošta jaunikiui (plg. Apr 2i, 2), ir taip per ją galėtų pasireikšti daugeriopi Dievo išminties turtai. [...] Tai - dovanų įvairovė, visų tų, kuriuos Dievas kviečia įgyvendinti evangelinius patarimus ir ypatingu būdu, įžadais, atsiduoti Viešpačiui, sekant skaistų ir neturtingą Kristų (plg. Mt 8, 20; Lk 9, 58 ), kuris savo klusnumu iki mirties ant kryžiaus (plg. Fil 2, 8) atpirko žmones ir juos pašventino. Skatinami žengti šia linkme, „meilės, kurią Šventoji Dvasia yra išliejusi jų širdyse" (plg. Rom 5, 5), „jie vis labiau gyvena dėl Kristaus ir Jo Kūno - Bažnyčios" (plg. Kol 1, 24). Todėl kuo glaudesnė yra jų vienybė su Kristumi per savęs dovanojimą, kuris apima visą jų egzistavimą, tuo turtingesnis tampa Bažnyčios gyvenimas ir vaisingesnis jos apaštalavimas.

 

IŠ ŠV. FAUSTINOS DIENORAŠČIO

„Toks buvo mano priėmimas. Vis dėlto dėl daugelio priežasčių dar apie metus turėjau gyventi pastą pamaldžią moterį, bet namo jau negrįžau. Tuo metu turėjau kovoti su daugybe sunkumų, bet Dievas negailėjo man savo malonės, vis labiau ėmiau ilgėtis Dievo. Ta moteris, nors ir buvo labai pamaldi, vis dėlto nesuprato vienuoliško gyvenimo laimės ir iš savo gerumo ėmė kurti kitokius mano gyvenimo planus, bet aš jutau, kad mano širdis tokia didelė, jog niekas nepajėgs jos pripildyti." (15)

„Kentėjimai ir kliūtys vienuolinio gyvenimo pradžioje mane baugino ir atimdavo drąsą. Todėl nepaliaujamai meldžiausi, kad Jėzus mane sustiprintų ir duotų man savo Šventosios Dvasios galybę, idant visur galėčiau vykdyti Jo šventą valią, nes nuo pradžių pažinojau

 

ir pažįstu savo silpnumą. Gerai žinau, kas esu viena pati, todėl Jėzus mano sielos akims atvėrė visą skurdo bedugnę, kokia esu, o to dėka gerai suprantu, kad jei mano sieloje yra kas nors gera, tai tik šventoji Jo malonė. Šis savo skurdo pažinimas leidžia man drauge pažinti ir Tavo gailestingumo gelmes. Savo vidiniame gyvenime viena akimi žvelgiu į skurdo ir menkumo bedugnę, į tai, kas esu, o kita akimi žvelgiu į Tavo, Dieve, gailestingumo bedugnę." (56)

„Šiandien Viešpats leido man pažinti savo rūstybę žmonių atžvilgiu, kad dėl savo nuodėmių nusipelno trumpai gyventi, bet pažinau, kad pasaulio egzistavimą palaiko išrinktosios sielos, tai yra vienuolynai. Vargas pasauliui, jei trūksta vienuolynų." (1434.)

 

                                                  NOVENOS MALDA

V-oji diena „UŽ KLYSTANČIUS IR NUO BAŽNYČIOS ATSISKYRUSIUS"

„Šiandien atvesk man klystančiųjų ir nuo Bažnyčios atsiskyrusiųjų sie­las ir panardink jas mano gailestingumo jūroje; karčios kančios metu jie draskė mano kūną ir širdį, tai yra mano Bažnyčią. Kai grįžta į vieny­bę su Bažnyčia, gyja mano žaizdos, ir taip palengvina mano kančią.

Ir dėl tų, kurie suplėšė Tavo vienybės drabužį, Iš Tavo širdies liejasi gailestingumo srovė. Tavo gailestingumo visagalybė, o Dieve, Ir šias sielas gali išvest iš klaidos. (1218)

Gailestingiausias Jėzau, kuris esi pats gerumas, Tu neatsakysi švie­sos Tavęs prašantiems, priimk į savo gailestingiausios Širdies buveinę klystančiųjų ir nuo Bažnyčios atsiskyrusiųjų sielas ir savo šviesa patrauk juos vienybėn su Bažnyčia, ir neišleisk jų iš savo gailestingiausios Širdies buveinės, bet padaryk, kad ir jie šlovintų Tavo gailestingumo dosnumą. Amžinasis Tėve, pažvelk gailestingom akim į klystančiųjų ir nuo Bažny­čios atsiskyrusiųjų sielas, kurie iššvaistė Tavo gėrybes ir piktnaudžiavo Tavo malonėmis, užsispyrę laikydamiesi savo klaidų. Žvelk ne j jų klaidas, bet į savo Sūnaus meilę ir Jo karčią kančią, kurią iškentė dėl jų, nes ir jie yra uždaryti gailestingiausioje Jėzaus Širdyje. Padaryk, kad ir jie šlovintų didžiulį Tavo gailestingumą per amžius amžinuosius. Amen." (1219)