6-oji stotis - Dievo Gailestingumo šventovė

 

4-oji stotis

DIEVO GAILESTINGUMO ŠVENTOVĖ

Kukli, tarp namų įsispraudusi Dievo Gailestingumo šventovė savo gyvavimą pradėjo XV a. pab. kaip gotikinė Švč. Trejybės bažnytėlė. Po XVIII a. vid. gaisrų rekonstruota bažnyčia priklausė universitetui. 1821 m. caro valdžios paversta stačiatiky Apreiškimo cerkve, kiek vėliau paskirta Vilniaus įgulos karių stačiatikių sielovadai. Po šimtmečio vėl pertvarkyta į katalikų bažnyčią ir perduota Šv. Vincento Pauliečio brolijai. Paskutinis po Antrojo pasaulinio karo 1946-1947 m. bažnyčioje dirbo kun. Mykolas Sopočka. Repatrijuotas į Lenkiją, savo testamente jis išreiškė valią, kad Gailestingojo Jėzaus atvaizdas Vilniuje priklausytų Dievo Gailestingumo šventovei. Šis jo troškimas galėjo išsipildyti tik 2005 m., prikėlus bažnyčią naujai misijai -tapti Dievo Gailestingumo centru, teikiant malones per Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Pagal Faustinos regėjimus dail. E. Kazimirovskio nutapytas paveikslas vaizduoja Jėzų, kairiąja ranka liečiantį savo drabužį ties Švč. Širdimi, iš kurios trykšta du spinduliai - balzganas ir raudonas. Pirmasis simbolizuoja sielą apvalantį Krikšto vandenį, o raudonas - Kraują, sielą gaivinančią Eucharistiją. Dešiniąja ranka Jėzus visus laimina. Dail. Nijolės Vilutytės sukurtose nuosaikaus kolorito freskose atrado vietą ir Aušros Vartų Marija bei visomis kalbomis į dangų kylantys viltingi atodūsiai: Jėzau, pasitikiu Tavimi.

 

EUCHARISTINES ADORACIJOS SVARBA

POPIEŽIAUS BENEDIKTO XVI kalba, pasakyta bendrojoje audiencijo­je 2010 m. lapkričio 17 d.

Brangūs bičiuliai, ištikimybė susitikimui su eucharistiniu Jėzumi sekma­dienio šventosiose Mišiose yra esminė tikėjimo kelyje, tačiau pabandy­kime dažnai aplankyti Viešpatį ir tabernakulyje. Adoracijoje žiūrėdami j konsekruotą Ostiją, mes sutinkame Dievo meilę, Jėzaus Kančią ant Kry­žiaus, taip pat ir Jo Prisikėlimą. Ir būtent per tai Viešpats mus patraukia link savęs, j savo slėpinį, kad mus perkeistų taip, kaip perkeičia vyną ir vandenį. Šventieji visada sėmėsi jėgų, paguodos ir džiaugsmo iš eucharis­tinio susitikimo. Viešpačiui, esančiam Švč. Sakramente, kartokime eucha­ristinio himno Adoro Te Devote žodžius: „Duok man Tave vis labiau tikėti, Tavimi viltis, Tave mylėti."

 

IŠ ŠV. FAUSTINOS DIENORAŠČIO

„Prisimenu, kad daugiausiai šviesos gaudavau per adoracijas, kai visą Gavėnią kasdien adoruodavau po pusvalandį, prieš Švenčiausiąjį Sakramentą gulėdama kryžiumi. Per šį laikotarpį geriau pažinau save ir Dievą. Nepaisydama to, kad tokiai maldai turėjau daug kliūčių, nors buvau gavusi vyresniųjų leidimą. Težino siela, kad norint ištvermingai melstis, reikia apsiginkluoti kantrybe ir narsiai nugalėti vidinius bei išorinius sunkumus-vidiniai sunkumai: nenoras, sausra, pagundos; išoriniai: žmonių nuomonės - ir gerbti akimirkas, kurios yra skirtos maldai. Pati tai patyriau, nes jei nepasimelsdavau maldai skirtu laiku, tai nepasimelsdavau ir vėliau, nes man neleisdavo pareigos, o jei ir melsdavausi, tai sekdavosi labai sunkiai, nes mintys nuolat grįždavo prie pareigų. Susidūriau ir su tokiu sunkumu, kad jei siela gerai atlikdavo maldą ir ją užbaigdavo giliai vidujai susikaupusi, kiti priešindavosi šiam jos susikaupimui, taigi ištvermingai melstis reikia daug kantrybės. Man ne kartą nutikdavo tai, kad kai mano siela būdavo giliai pasinėrusi į Dievą bei gaudavo iš maldos gausių vaisių, ir visą dieną mane lydėdavo Dievo artumas, o dirbdama būdavau labiau susikaupusi, kruopštesnė bei stengdavausi atlikti pareigas - būtent tuomet gaudavau daugiau pastabų, jog esu nepareiginga ir viskam abejinga, nes mažiau susikaupusios sielos nori, kad ir kiti būtų į jas panašūs, nes yra joms nuolatinis priekaištas." (147)

„9 VIII 1934. Ketvirtadienio nakties adoracija. Atlikau adoraciją nuo vienuoliktos iki dvyliktos valandos. Šią adoraciją atlikau už užkietėjusių nusidėjėlių atsivertimą, o ypač už tuos, kurie nustojo viltis Dievo gailestingumo. Mąsčiau, kiek daug Dievas iškentėjo ir kokią didžiulę meilę mums parodė, o mes netikime, kad Dievas mus taip myli. O Jėzau, kas tai supras? Koks skausmas mūsų Gelbėtojui ir kaip įtikins savo meile, jei mūsų neįtikina net pati mirtis? Pakviečiau visą dangų kartu su manimi atlyginti Viešpačiui už šį kai kurių sielų nedėkingumą." (319)

„Jėzus leido man pažinti, kaip Jam patinka atlyginimo malda, sako man: Nuolankios ir mylinčios sielos malda malšina mano Tėvo pyktį ir pritraukia jūrą palaiminimų." (320)

„19 [VIII 1937]. Šiandien per adoraciją Viešpats man leido pažinti, kaip trokšta, kad siela pasižymėtų veiklia meile, ir dvasioje išvydau, kaip daugybė sielų šaukia mums: Duokite mums Dievą, ir manyje užvirė apaštalės kraujas. Nepagailėsiu  jo, bet iki paskutinio lašo atiduosiu už nemirtingas sielas, nors galbūt fiziškai Dievas to nepanorės, bet dvasioje man tai yra įmanoma ir ne mažiau nuopelninga." (1249)

 

                                           NOVENOS MALDA

 

Vl-oji diena „UŽ ROMIAS BEI NUOLANKIAS IR UŽ VAIKŲ SIELAS"

 

„Šiandien atvesk man romias ir nuolankias sielas bei mažų vaikų sielas ir panardink jas į mano gailestingumą. Šios sielos labiausiai panašios į mano širdį, jos stiprino mane skausmingoje mano agonijoje; mačiau jas kaip žemiškus angelus, kurie budės prie mano altorių. Ant jų išlieju malonių sroves. Mano malonę priimti pajėgi tik nuolanki siela, nuolankias sielas apdovanoju savo pasitikėjimu. (1220)

 

Gailestingiausias Jėzau, kuris pats pasakei: mokykitės iš manęs, nes esu romus ir nuolankios širdies - priimk į gailestingiausios savo Širdies buveinę romias bei nuolankias sielas ir mažų vaikų sielas. Šios sielos žavi visą dangų ir ypač patinka dangiškajam Tėvui, jos yra puokštė prieš Dievo sostą, kurios kvapu pats Dievas džiaugiasi. Šios sielos turi nuolatinę buveinę gailestingiausioje Jėzaus Širdyje ir nepaliaujamai gieda meilės bei gailestingumo himną per amžius. (1221)

Siela tikrai nuolanki ir romi Jau čia, žemėje, rojum alsuoja, O nuolankios jos širdies kvapu Žavisi pats Kūrėjas. (1222)

Amžinasis Tėve, pažvelk gailestingom akim į romias, nuolankias sielas ir į mažų vaikų sielas, kurios yra uždarytos gailestingiausios Jėzaus Širdies buveinėje. Šios sielos yra panašiausios į Tavo Sūnų, šių sielų kvapas kyla nuo žemės ir siekia Tavo sostą. Gailestingumo ir visokio gerumo Tėve, maldauju Tavęs dėl Tavo meilės bei palankumo šioms sieloms, laimink visą pasaulį, idant visos sielos drauge giedotų šlovindamos Tavo gailestingumą per amžius amžinuosius. Amen." (1223)