7-oji stotis - Šv. Faustinos namelis

 

7-oji stotis

ŠV. FAUSTINOS NAMELIS

 

Gailestingosios Dievo Motinos seserys į šią vietą atsikėlė XX a. pr. kunigaikštienės Ma­rijos Radzivilovos mielaširdingumo dėka. Pasakojama, kad kunigaikštienė išleidusi savo pasiuntinę Aną Kuliešą į Vilnių, kad šioji rastų vietą ir nupirktų namelius būsi­mam vienuolynui. Keletą dienųjį meldėsi, kad išrinktų deramą vietą, ir tuo metu ją aplankęs nepaprastas sapnas. Ji regėjo save, besimeldžiančią prieš Jėzų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, po to Jėzus išėjęs iš bažnyčios, pasukęs Senatorių (dab. V. Grybo) gatve, sustojęs ir ranka parodęs rusų generolo Bychovskio valdą. 1908 m. Ana Kulieša nupirko joje buvusius namus ir netrukus čia įsikūrė seserys, tuoj pasinėrusios į meilės tarnystės darbus. Jos įsteigė namus moraliai puolusioms merginoms auklėti, tarpukariu turėjo apie 90 auklėtinių, vadintų atgailautojomis. Seserys prižiūrėjo didelį sodą, taip pat rūpinosi karo ligonine, kepė duoną, skalbė. Ses. Faustina Vilniuje gyveno 1929 m. bei 1933-1936 m. ir Jėzaus apsireiškimus patyrė kaip tik šiame seserų vienuolyne. Tarp daugiaaukščių sovietme­čio statybos namų išliko tiktai medinis vienuolyno namelis, kuriame gyveno sesuo Faustina. 2008 m. jis restauruotas, atkurta ses. Faustinos spėjama celė, kur galima susikaupti, pasimelsti, čia vyksta renginiai, skleidžiantys Dievo gailestingumą.

 

GAILESTINGUMĄ GARBINANČIŲJŲ VAIDMUO

PAL. POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II. Homilija 2002 m rugpjūčio 17 d.

„Bet ateis valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško" (Jn 4, 23). Kai skaitome šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius Dievo Gailestingumo šventovėje, ypač turime atkreipti dėmesį, kad juos galime suvokti tik dvasia ir tiesa. Šventoji Dvasia, Guodėja ir Tiesos Dvasia, veda mus Dieviškojo gailestingumo takais, įtikinėdama pasaulį „dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo" (žr. Jn 16, 8), tuo pačiu ji atskleidžia išganymo pilnatvę Kristuje. Šis įtikinimo darbas dėl nuodėmės yra dvejopai susijęs su Kristaus Kryžiumi. Viena vertus, Šventoji Dvasia įgalina mus per Kristaus Kryžių atpažinti nuodėmę, kiekvieną nuodėmę ir visą joje slypintį blogio saiką. Antra vertus, Šventoji Dvasia mums leidžia, visada per Kristaus Kryžių, matyti nuodėmę, nušviestą maldingumo slėpinio - mysterium pietatis, tai yra gailestingos ir atlaidžios Dievo meilės (plg. Dominum et vivificantem, 32).

IŠ ŠV. FAUSTINOS DIENORAŠČIO

 

Tada kalbėdama šį vainikėlį išgirdau balsą: O, kokių didelių malonių suteiksiu sieloms, kurios kalbės šį vainikėlį, mano gailestingumo gelmės yra atviros kalbantiems šį vainikėlį. Užrašyk šiuos žodžius, dukra mano, kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą, tegul visas pasaulis pažins neišmatuojamą mano gailestingumą. Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena. Kol dar laikas, tegul bėga prie mano gailestingumo versmių, tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėt jų ištryško. O žmonių sielos, kur pasislėpsite Dievo rūstybės dieną? Bėkite dabar prie Dievo gailestingumo versmių. O, kiek daug matau sielų - matau - [kurios] pašlovino Dievo gailestingumą ir giedos garbės giesmę per amžius." (848)

 

„Vieną akimirką išgirdau šiuos žodžius: Dukra mano, kalbėk visam pasauliui apie neapsakomą mano gailestingumą. Trokštu, kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis ir užuovėja visoms sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo gelmės, išlieju visą jūrą malo­nių sieloms, kurios prisiartins prie mano gai­lestingumo šaltinio; kuri siela prieis išpažinties ir šv. Komunijos, gaus visišką kalčių ir bausmių atleidimą, tą dieną bus atvertos visos Dievo užtvankos, per kurias teka malonės; tenebijo prie manęs prisiartinti jokia siela, nors jos nuodėmės būtų kaip purpuras. Mano gailestingu­mas yra toks didis, kad per visą amžinybę joks protas, nei žmogaus, nei angelo, jo nesuvoks. Viskas, kas egzistuoja, išėjo iš mano gailes­tingumo gelmių. Kiekviena siela santykyje su manimi visą amžinybę svarstys mano meilę ir gailestingumą. Gailestingumo šventė išėjo iš mano gelmių, trokštu, kad būtų iškilmingai švenčiama pirmąjį sekmadienį po Velykų. Ne­patirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį" (699)

 

NOVENOS MALDA

 

VII-oji diena „UŽ GARBINANČIAS IR ŠLOVINANČIAS GAILESTINGUMĄ SIELAS"

„Šiandien atvesk man sielas, kurios ypač garbina ir šlovina mano gai­lestingumą, ir panardink jas į mano gailestingumą. Šios sielos labiausiai sielvartavo dėl mano kančios ir labiausiai persiėmė mano dvasia. Jos yra gyvas mano gailestingos širdies atspindys. Būsimajame gyvenime šios sielos švies ypatinga šviesa, nė viena nepateks į pragaro ugnį, kiekvieną ypač ginsiu jos mirties valandą. (1224)

Gailestingiausias Jėzau, kurio Širdis yra pati meilė, priimki savo gailestingiau­sios Širdies buveinę sielas, kurios ypač garbina ir šlovina Tavo gailestingumo didybę. Šios sielos yra galingos paties Dievo stiprybe; per didžiausius vargus ir prieštaravimus eina pirmyn pasitikėdamos Tavo gailestingumu, šios sielos yra vienybėje su Jėzumi ir neša žmoniją ant savo pečių. Šios sielos nebus griežtai teisiamos, bet mirties valandą jas apglėbs Tavo gailestingumas.

Siela, kuri šlovina savo Viešpaties gailestingumą,

Yra ypatingai Jo mylima.

Ji nuolat yra prie gyvosios versmės

Ir semiasi malonių iš Dievo gailestingumo.

Amžinasis Tėve, pažvelk gailestingumo akimis į sielas, kurios garbina ir šlovina svarbiausią Tavo savybę, tai yra neišmatuojamą Tavo gailestingumą, - kurios yra uždarytos gailestingiausioje Jėzaus Širdyje. Šios sielos yra gyvos Evangelija, jų rankos pilnos gailestingumo darbų, o jų siela, kupina džiaugs­mo, gieda gailestingumo giesmę Aukščiausiajam. Maldauju Tavęs, Dieve, parodyk savo gailestingumą pagal jų viltį ir pasitikėjimą Tavimi, tegul jiems iš­sipildo pažadas Jėzaus, kuris pasakė: Sielos, kurios garbins šį neišmatuojamą mano gailestingumą, - aš pats jas ginsiu gyvenime, o ypač mirties valandą kaip savo garbę." (1225)