8-oji stotis - Antakalnio kapinės

 

8-oji stotis

ANTAKALNIO KAPINĖS

 

Antakalnio kapinės yra rytinėje Antakalnio dalyje, kalvotame pušyne, netoli gyvena­mųjų namų. Įkurtos 1809 m., jos greitai plėtėsi. Iš pradžių būta keturių atskirų kapinių, skirtų pasauliečiams, kariams, našlaičiams ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviams laidoti. Vėliau susiformavo vientisos kapinės. Čia palaidoti įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo kariai, 1991 m. Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai ir kiti visuomenei nusipelnę žmonės, taip pat perlaidoti ir keletas tūkstančių Žirmūnuose rastų Napoleono armi­jos kareivių.

j Antakalnio kapines tarnystė nuvesdavo ir pal. Mykolą Sopočką. Tapęs karo kapelionu, kartais pamaldoms naudodavo apleistą jose stovinčią koplyčią. 1995 m. prie Sausio 13-osios ir Medininkų aukų kapų pastatyta skulptoriaus S. Kuzmos Pieta perteikė viltingos kančios ir aukos mintį, išreikštą Jono Pauliaus II1993 m. rugsėjo 5 d. meldžiantis prie jų kapų: „Ateinu, o Viešpatie, kaip ramybės ir vilties piligrimas, kad prie kapų pasku­tinių Lietuvos kankinių, jų protėvių ir jų senų priešų skelbčiau tikėjimą Tavim ir mūsų prisikėlimu."

 

MALDOS UZ SKAISTYKLOS SIELAS SVARBA

POPIEŽIUS BENEDIKTASXVI.

Enciklika SPESALVI apie krikščioniškąją viltį, 48

Eucharistija, malda ir išmaldomis mirusiųjų sieloms galima suteikti „poilsio ir atgaivos". Tai, kad meilė gali nusidriekti į anapus, kad galime vienas kitam duoti bei vienas iš kito imti, visais šimtmečiais buvo pamatinis krikščionijos įsitikinimas, ligi šiandien išliekantis paguodžiama patirtimi. Kas gi nejaučia poreikio savo į anapus iškeliavusiems artimiesiems pasiųsti gerumo, dėkingumo ar ir prašymo atleisti ženklo? Dabar būtų galima paklausti: jei „skaistykla" yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisiančiu bei gelbėjančiu Viešpačiu, tai kaip tam poveikį gali daryti trečiasis, kad ir koks artimas būtų? Tokių klausimų akivaizdoje turime suvokti, kad nė vienas žmogus nėra uždara monada. MŪSŲ egzistencijos viena su kita susijusios, sujungtos tarpusavyje daugialypėmis sąveikomis. Niekas negyvena vienas. Niekas ne-nusideda vienas. Niekas neišgelbėjamas vienas. į mano gyvenimą, j tai, ką mąstau, kalbu, darau, veikiu, įsiterpia kitų gyvenimas. Ir priešingai, mano gyvenimas įsiterpia į kitų gyvenimą - ir geri, ir blogi dalykai. Tad mano prašymas dėl kito, net ir po jo mirties, nėra kas nors svetima, išoriška. Kadangi egzistencijos tarpusavyje susipynusios, mano padėka jam, mano malda už jį gali turėti įtakos jo ištyrinimui. [...] Kaip krikščionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save išgelbėti? Turime taip pat klausti: ką galiu padaryti, kad išgelbėti būtų kiti ir kad kitiems patekėtų vilties žvaigždė?

 

IŠ ŠV. FAUSTINOS DIENORAŠČIO

II „Netrukus po to susirgau. Brangioji vyres­nioji motina išsiuntė mane kartu su kitomis dviem seserimis atostogų į Skolimovą, toliau nuo Varšuvos. Tuo metu paklausiau Viešpaties Jėzaus: Už ką dar turiu melstis? Jė­zus man atsakė, kad šiąnakt leis man sužino­ti, už ką turiu melstis. Išvydau Angelą Sargą, kuris man liepė eiti paskui jį. Vieną akimirką atsidūriau ūkanotoje vietoje, pilnoje ugnies, o joje visa daugybė kenčiančių sielų. Tos sielos labai karštai meldžiasi, tačiau neturi iš to jokios naudos, tik mes galime joms padėti. Liepsnos, kurios jas degino, manęs nelietė. Mano Angelas Sargas nė akimirkai nuo manęs nesitraukė. Ir paklausiau tų sielų, kokia yra didžiausia jų kančia? Ir vienu balsu jos atsakė, kad didžiausia jų kančia yra Dievo ilgesys. Mačiau Dievo Motiną, lankančią sielas skaistykloje. Sielos Mariją vadina „Jūrų žvaigžde". Ji atneša joms atvėsį. Norėjau ilgiau su jomis kalbėti, bet mano Angelas Sargas davė man ženklą išeiti. Išėjome už šio kenčiančio kalėjimo durų. [Išgirdau vidinį balsą], kuris pasakė: Mano gailestingumas to nenori, bet teisingumas liepia. Nuo tos aki­mirkos artimiau bendrauju su kenčiančiomis sielomis." (1688)

 

„Kartą buvau pašaukta į Dievo teismą. Stojau Viešpaties akivaizdon veidas j veidą. Jėzus buvo toks, kokį matome Jį kenčiantį. Po akimirkos žaizdos išnyko, liko tik penkios: ant rankų, kojų ir šono. Akimirksniu išvydau savo sielos būseną taip, kaip ją mato Dievas. Aiškiai pamačiau visa, kas Dievui nepa­tinka. Nežinojau, kad prieš Viešpatį reikia atsakyti net už tokius menkus šešėlius. Kokia tai akimirka! Kas ją apsakys?-Stoti triskart Švento akivaizdon. - Jėzus manęs paklausė: Kas [tu] esi?-Atsakiau: Esu Tavo tarnaitė, Viešpatie. - Nusipelnei vienos dienos skaistyklos liepsnose. Norėjau iškart pulti į skaistyklos liepsnas, bet Jėzus mane sulaikė  ir tarė: Ko nori, ar vieną dieną kentėti dabar, ar trumpai žemėje?- Atsakiau: Jėzau, noriu kentėti skaistykloje ir noriu kentėti žemėje didžiausias kančias nors iki pasaulio pabai­gos. -Jėzus tarė: Pakaks vieno. Grįši į žemę ir kentėsi daug, bet neilgai, ir įvykdysi mano valią bei mano troškimus, o juos įvykdyti tau padės vienas ištikimas mano tarnas. Dabar padėk galvą ant mano krūtinės, ant mano širdies, ir pasisemk iš jos jėgų bei stiprybės visoms kančioms, nes kitur nerasi atgaivos, pagalbos nei paguodos. Žinok, kad labai labai kentėsi, bet tegul tai tavęs negąsdina, nes aš esu su tavimi." (36)

 

                                            NOVENOS MALDA

Vlll-oji diena „UŽ SKAISTYKLOS SIELAS"

 

Šiandien atvesk man sielas, kurios yra skaistyklos kalėjime, ir panardink jas į mano gailestingumo bedugnę, tegul mano kraujo srovės atvėsins jų karštį. Visas šias sielas aš labai myliu, jos atsilygina mano teisingumui; tu gali suteikti joms palengvėjimą. Imk iš mano Bažnyčios lobyno visus atlaidus ir aukok už jas... O, jei tik žinotum JŲ kančią, nuolat už jas aukotum dvasinę išmaldą ir mokėtum jų skolas mano teisingumui. (1226)

Gailestingiausias Jėzau, kuris pats sakei, kad nori gailestingumo, štai atvedu į Tavo gailestingiausios Širdies buveinę skaistyklos sielas - sielas, kurias Tu labai myli, bet kurios privalo atlyginti Tavo gailestingumui - tegul vandens ir kraujo srovės, kurios ištryško iš Tavo Širdies, užgesina skaistyklos ugnies liepsnas, kad ir ten būtų garbinamas Tavo gailestingumas.

 

Iš baisios skaistyklos ugnies kaitros

Kyla aimana į Tavąjį gailestingumą

Ir patiria paguodą, palengvėjimą bei atvėsį

Dėl išsiliejusios kraujo ir vandens srovės.

Amžinasis Tėve, pažvelk gailestingom akim į skaistykloje kenčiančias sielas, kurios yra uždarytos gailestingiausioje Jėzaus Širdyje. Maldauju Tavęs dėl Jėzaus, Tavo Sūnaus, sopulingos kančios ir dėl viso sielvarto, kuriuo buvo užlieta  Jo švenčiausia siela, parodyk savo gailestingumą sieloms, į kurias žvelgi teisingai; nežiūrėk į jas kitaip, tik per Jėzaus, brangiausio Tavo Sūnaus, žaizdas, nes tikime, kad Tavo gerumas ir gailestingumas yra neišmatuojamas." (1227)