Šv. Jono krikštytojo ir šv. Jono Apaštalo ir evangelisto bažnyčia

 

Vilnius nuo seno garsėja kaip bažnyčių miestas, vien tik senamiestyje galime jų išvysti keliasdešimt. Mieste galima pasigrožėti įvairių architektūros stilių — gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo — bažnyčiomis ir pamatyti kitų tikėjimų šventoves.

Viena įspūdingiausių baroko bažnyčių Šv. Jono krikštytojo ir šv. Jono Apaštalo ir evangelisto bažnyčia. Puikiai įsiliejusi į Vilniaus universiteto architektūros komplekso sudėtį, ji išsiskiria savo architektūros grožiu, be to, Šv. Jonų bažnyčia puikuojasi vienu aukščiausių statinių Vilniaus senamiestyje - varpine.

Šv. Jonų bažnyčios statybos, vykusios XIV – XV a., truko beveik 40 metų. Galutinai ji buvo užbaigta 1426 metais. Šią kongregaciją 1386 metais, prieš pat Lietuvos krikštą, įkūrė  patys vilniečiai.

Naujai įsteigtai krikščionių parapijai pirmąją privilegiją suteikė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tapęs pakrikštytos Lietuvos ir Lenkijos karaliumi. Šv. Jonų bažnyčios atžvilgiu draugiškai buvo nusiteikę ir kiti Lietuvos valdovai. Tik pastačius naująją bažnyčią, antrąją privilegiją jai kaip mat suteikė ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Bažnyčia buvo apdovanota žemėmis, kaimais ir kitomis gėrybėmis. Karalius Žygimantas Augustas 1571 metais perdavė bažnyčią jėzuitams, kurie nuoširdžiai dirbo, rūpindamiesi bažnyčios išorės dailinimu ir jos veiklos sričių išplėtimu.

1660 metais Rusijos caras Aleksejus Michailovičius su savo kazokų kariuomene mišių metu įsibrovė į Šv. Jonų bažnyčią ir ją padegė. Suniokotą bažnyčią lietuviai atstatė tik atgavę Vilniaus miestą, ir tai – darbai vyko labai lėtai. Galiausiai, XVIII amžiaus pradžioje ji buvo baigta - šventovę vėl puošė nauji altoriai, vargonai, skulptūros ir tapybos darbai. Deja, 1737 metais vėl kilo gaisras. Jo metu tik ką atstatyta bažnyčia vėl apmaudžiai nukentėjo: įgriuvo stogas, sudegė netgi bažnyčios rūsyje buvę palaidoti kūnai. Nežinia, gal šitaip buvo lemta – nes po šito gaisro naujai atkurtas Šv. Jonų bažnyčios interjeras ir eksterjeras pasiekė tikrą grožio apogėjų. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo jokios kitos tokios gražios ir didingos bažnyčios. Naujai sutvarkyti vargonai, 23 marmuro ornamentais išpuošti altoriai (10 iš jų išliko iki mūsų dienų), interjero arkos ištapytos puikiomis freskomis, nepriekaištingai atnaujintas fasadas – visi šie darbai susiliejo į įspūdingą architektūrinį ansamblį. Vis dėlto, XIX amžiuje bažnyčios šlovė pradėjo blėsti, o prie to smarkiai prisidėjo Rusijos invazija. Buvo nugriauta 13 altorių, sunaikintos skulptūros, nulupinėta marmuro apdaila, freskomis ištapytos arkos užteptos kalkėmis. Lyg to dar būtų maža, 1948 metais sovietų valdžia bažnyčią apskritai uždarė. Vilniaus universitetas ją atgavo tik 1963 metais. Nuo to laiko iki šių dienų Šv. Jonų bažnyčia pamažu atstatinėjama.

Šv. Jonų bažnyčia šiandien yra ne vien maldos namai, bet ir mokslo muziejus, iškilmingų ceremonijų bei koncertų vieta. Šiandieninį bažnyčios fasadą XVIII a. suprojektavo baroko stilių propagavęs architektas Jonas Kristupas Glaubica. Už tai šiandien Šv. Jonų bažnyčia laikoma vėlyvojo baroko laikotarpio architektūros paminklu, neturinčiu analogų visoje Europoje. Lankytojai gali apsilankyti ne tik pagrindinėje bažnyčios salėje, bet ir nusileisti į jos požemius, rūsius, taip pat – užlipti į pastogę. Tokios neįprastos ekskursijos atskleidžia daug faktų, kurių niekada nesužinosi tiesiog šiaip užsukęs į bažnyčią. 1993 metais bažnyčioje buvo apsilankęs popiežius Jonas Paulius II. Tai tik įrodo šios bažnyčios vertę – juk ji išties matė daug – čia lankėsi karaliai, kunigaikščiai, siautėjo gaisrai, karai, o svarbiausia – tikros sielos ramybės ieškojo tūkstančiai nuodėmių išpažinėjų.