Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčia

 

Pirmuosius pranciškonų žingsnius Vilniuje gaubia įspūdingos legendos. Mažesniųjų brolių pasakojimai mini 14 pranciškonų, nužudytų 1335 m., ir 36 žuvusius XIV a. pabaigoje. Anot K. Kantako, tai simbolinis vienuolių kančių ir jų darbų įvardijimas.

Mindaugo krikšto metu ir iki jo mirties (1250-1263 m.) pranciškonai jau nuolatos gyveno Lietuvoje. 1323 m. Gediminas rašė, jog prieš porą metų jis pastatęs dvi bažnyčias pranciškonams: vieną Naugarduke, kitą - Vilniuje. 1324 m. joje lankėsi popiežiaus legato pasiuntiniai. Tik nežinia, ar bažnyčia stovėjo dabartinėje vietoje. Iki šiol nerasta dokumentų, neginčijamai įrodančių, ar 1386 m., kai Jogaila priėmė krikštą, pranciškonai gyveno dabartinėje vienuolyno teritorijoje, ar tik turėjo čia bažnyčią ir pradėjo šalia jos kurti konventą? Jogaila, 1387 m. dovanodamas vyskupui miesto dalį, kurioje dabar stovi vienuolyno ansamblis, mini čia buvusius „pranciškonų namus”.

XXa. Pabaigoje jau nebeabejojama, jog dabartinės bažnyčios vietoje, šiaurinėje navoje, beveik centre, būta XIV a. vidurio mūrinės bažnytėlės ar koplyčios. Taip pat aptikti palaidojimai, ankstyvesni už šią koplyčią. Tai leidžia kelti prielaidą, jog čia būta vienos ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų.

1421 m. baigta nauja bažnyčia, panašiu metu - ir vienuolynas. Architektūra amžių bėgyje patyrė keletą gaisrų ir karo meto niokojimų. Vertingų vienuolyno architektūros fragmentų, ankstesnių už XVIII a., išliko nedaug, bažnyčios - kiek daugiau. Pranciškonų bažnyčios istorija glaudžiai persipina su gretimos Šv. Mikalojaus, buvusios Vilniaus pirklių bažnyčios likimu.

Prie visų konventualų parapijų veikė pradžios mokyklos. Jie turėjo 2-ojo  laipsnio kolegiją. Savo klierikų mokslinimui Vilniuje organizavo filosofijos ir teologijos studijas, kurias vėliau imta vadinti seminarija. Žinomi keletas XVII ir XVIII a. mokslininkų su bakalauro ir magistro laipsniais. Konventualų profesoriai ruošėsi Vilniaus akademijoje, Vakarų Europos universitetuose, daugiausia Italijoje, generalinėse universitetinio lygio studijose. Savo turtingumu pasižymėjo Vilniaus pranciškonų biblioteka, kurioje saugota keli tūkstančiai tomų knygų ir rankraščių. Konventualai turėjo ir spaustuvę (1670-1771 m.), kurioje išleistos M. Coronos, A. Grzybowskio, M. Gaidzinskio ir kitų pranciškonų knygos. Dabar šiose patalpose veikia A.Jakšto spaustuvės filialas.

Pranciškonų ansamblis - tikras miesto architektūros istorijos metraštis. Jis užima vieną didžiausių Senamiesčio plotų šalia senosios Trakų gatvės. Jį sudaro vienuolyno pastatai, bažnyčia ir Suzinų koplyčia. Už bažnyčios stovėjusi gotikinė varpinė nugriauta 1872 m.

Bažnyčia, kaip ir dauguma Vytauto bei Jogailos statytų šventovių, nuo pat pradžių vadinama ir bent tris kartus konsekruota Švč. M. Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų titulu. Jos vardas rašytas ir su priedėliu „in Arena”, t.y., Smiltynėje. Pagal legendą, ši vieta vadinta Smiltyne, joje P. Goštautas apgyvendinęs savo globotus pranciškonus.

Bažnyčia patyrė daugybę perstatymų, todėl dabar jos mūrai saugo trijų didžiųjų meno epochų bruožus. Iki 1610 m. gaisro ji buvo gotikinė: halinė, trijų vienodo aukščio navų, su plokščiu laiptuotu fasadu - jo frontonas išliko po vėlesniais dekoro sluoksniais. Pastogėje tebėra neblogos būklės gotikinių laiptų, kontraforsų, langų fragmentai. Iki šiol atkreipia dėmesį vienas seniausių Lietuvos mūrinėje gotikoje portalas, šiaurinės navos kampe išmūrytas apvalus bokštas, pietinėje navoje išlikę dviejų koplyčių krištoliniai skliautai. Itin svarbu, kad vėlesni perstatymai iš esmės nebepakeitė pastato plano, struktūros, pranciškonų katedros galingų tūrių.

XVII a. bėgyje bažnyčia degė ir buvo nuteriota, naujai įrengta ir aprūpinta puošniais altoriais. Beveik viskas žuvo 1737 m. Vilniaus gaisro metu. 1748 m. gaisras ją vėl apgadino; tik vertingiausi paveikslai ir relikvijos buvo išgelbėti.

XVIII a. II-oje pusėje bažnyčią perstatė vėlyvojo baroko stiliumi. Rekonstrukcija vyko keliais etapais. Jų metu centrinė nava žymiai paaukštinta, pastatas tapo bazilika. Vakarų fasadas įgijo trikampį barokinį frontoną, piliastrus ir kitas detales. Fasadą baltai nutinkavo, kai kurias dalis nudažė rusvai; išlikę gotikos elementai ir XVII - XVIII a. detalės spalvų panašumo dėka susivienijo į dekoratyvią visumą. Pastato interjeras tapo šviesus, vėlyvojo baroko formų, su ankstyvojo klasicizmo elementais, tipiška vilnietiškajam barokui vargonų tribūna, puoštas lipdyba ir freskomis, tarp jų - ciklu, vaizduojančiu Šv. Antano gyvenimą ir darbus. XVIII a. bažnyčia turėjo baroko stiliumi dekoruotas Šv. Lauryno (buv. gotikinę)koplyčią, dvi zakristijas, 14 altorių, tris stebuklingus Švč. Mergelės Marijos paveikslus (vienas sudegė 1737 m. gaisre), daug vertingų liturginių reikmenų.

Bažnyčią šventino 1764 ir 1794 m., t.y. svarbių pastato rekonstrukcijos etapų pabaigoje. Tuo pačiu laiku, XVIII a. paskutiniajame trečdalyje, beveik nuo pamatų buvo atstatomas milžiniškas vienuolyno pastatų kompleksas. Svarbiausi pertvarkymai vyko 1773-1780 m., vadovaujant architektui Kazimierui Kamienskiui. Jis buvo pagrindinis vienuolyno rekonstrukcijos autorius. Klasicizmo formomis vienuolyną baigė perstatyti A. Kosakauskas.

Didžiulis konvento pastatų kompleksas užima grupę Kėdainių, Lydos, Pranciškonų ir Trakų gatvių statinių. Keturi dviaukščiai mūrai supa didingą stačiakampį uždarą kiemą, kurio vakarinio korpuso centre išryškėja rizalitas su atiku. Pastatų dalių ir angų proporcijos, sudvigubinti jonėniniai piliastrai tarp langų, detalės turi pereinamųjų iš baroko į ankstyvajį klasicizmą bruožų. Restauruotuose namuose vertos dėmesio dvi salės vakarinio korpuso pirmajame aukšte ir buvęs refektorius - trinavė, panaši į koplyčią skliautuota patalpa. Regeneruotos dvi patalpos šiaurinio korpuso antrajame aukšte, dekoruotos rokoko ornamentine tapyba.

Šiaurinėje vienuolyno ansamblio pusėje, statmenai bažnyčios fasadui, buvo įėjimas („furta”). Prieangio patalpoje (vienuolyno svečių kambaryje), freskomis dekoruotos sienos viduryje, iki šiol išlikusioje nišoje, nuo 1750 m. stovėjo stebuklingoji Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo skulptūra, vadinama Baltąja Mergele. Raiški skulptūros plastika liudija tradicijos ryšį su ankstesnio laikotarpio Vilniaus baroku - Šv. Petro ir Povilo bei Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios stiuko skulptūromis. Tai vienas meniškiausių vėlyvojo vilnietiškojo baroko dailės kūrinių. Ši skulptūra, 1864 m. carui uždarius vienuolyną, buvo uždengta ir užtinkuota, o vėliau stebuklingai išniro iš užmaršties. Nuo 1906 iki pat 1940 m. ji, anot amžininkų, tapo labiausiai garbinamu (po Aušros vartų Marijos) Dievo Motinos atvaizdu Vilniuje. Jos kultas XX a. bėgyje vis stiprėjo, nes Baltoji Mergelė garbinama kaip šeimos sergėtoja, nedarnių šeimų taikytoja ir užtarėja, negimusių kūdikių globėja. Vienuolyno prieangio patalpa paversta koplyčia ir pritaikyta lankymui, joje nuolat būdavo kunigas ir laikytos mišios. Kadangi gausūs maldininkai nebegalėjo sutilpti šioje koplyčioje, 1935 m. pranciškonai pernešė skulptūrą iš vienuolyno į bažnyčią, į Šv. Lauryno koplyčią. Čia nišoje ji išliko iki mūsų dienų ir buvo 1992 m. trečią kartą iš naujo „atrasta”.

1858 m., ruošiantis pirmą kartą Vilniuje rengti gegužines pamaldas, bažnyčios pastato Trakų gatvės fasado nišoje buvo pastatyta vilniečio skulptoriaus J.Grudzinskio sukurta medinė, baltai dažyta Švč. M. Marijos skulptūra, pakartojanti Baltosios Mergelės ikonografijos ypatumus ir bruožus. 1862 m. sukilimo metu prie jos susirinkdavo, giedodavo patriotines giesmes ir melsdavosi minios žmonių. 1864 m. uždarius bažnyčią, skulptūrą pernešė į dabartinę jos vietą - Valavičių (Karališkąją) koplyčią Vilniaus Arkikatedroje.

Baroko palikimo dalį pranciškonų ansamblyje sudaro ir Suzinų koplyčia, stovinti šventoriuje, buvusių kapinių pakraštyje, LDK didiko M. Suzino funduota 1708 m. ir 1969 m. rekonstruota. Ji pasižymi Lietuvoje unikaliu centrišku planu su trimis vienodomis pusapskritėmis apsidėmis. Koplyčios eksterjere neblogai išlikusios ritmingos baroko formos. Vėliau šventorių pertvarkė į skverą su žymaus vilniečio šviesuolio, piešimo mokyklos steigėjo Juozapo Montvilos paminklu (1913 m., skulptorius B. Balzukevičius).

XIX a. pranciškonų ansamblio istorija karo metu klostėsi nepalankiai. bažnyčia uždaryta ,altorių turtai ir inventorius buvo perduoti kitoms bažnyčioms, daugiausia - Vilniaus Šv.Jono bažnyčiai ir Arkikatedrai; dalis pranciškonų palikimo nebegrąžinamai prarasta.

Dabartinė bažnyčios būklė kelia nerimą. Vienuolyno pastatai pamažu tvarkomi, šiaurinis ir dalis vakarinio korpuso jau baigti remontuoti. Sienos saugančios istoriją ir tikėjimą vėl atgims visiems visu savo grožiu ir tvirtybe.