Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapija

 

Dabartinis Žvėryno mikrorajonas – tai tarsi miestelis Vilniaus centre. Ilgą laiką Žvėryne ošė miškai, čia buvo pagrindiniai didikų Radvilų medžioklės plotai, iš kur ir kilo Žvėryno vardas. Gatvių pavadinimai primena čia besiveisusius žvėris: Lūšių, Stirnų. Bebrų, Stumbrų, Gervių, Elnių, Lokių, Sakalų gatvės.

1907 m rajono pašonėje pradėti šventovės statybos darbai. Romos kryžiaus pavidalo bažnyčios statybos sustojo užklupus karui.
     Pirmuoju šios parapijos klebonu buvo paskirtas kun. Anicetas Butkiewicz, klebonavęs čia iki 1935 m. Jo klebonavimo metu buvo išmūryti bažnyčios lubų skliautai, ištinkuotas ir išbaltintas bažnyčios vidus, įstatyti visi langai ir durys, sudėtos provizorinės bažnyčios grindys, padaryta sakykla, įsteigtos parapijinės kapinės, padirbdintas didysis ir keturi šoniniai altoriai, pastatyta nedidelė klebonija ir prie bažnyčios parapijinis liaudies namas.
    Lietuvių kalba pamaldos šioje bažnyčioje nuo 1942 m.

Kad ir kaip keista, nėra išlikę jokių dokumentų ar konkrečių istorinių duomenų apie šią, nelabai seną, bažnyčią.
1911 m. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapija nebuvo tokia didelė gyventojų skaičiumi, kaip dabar. 
 Šiuo metu parapija gyventojų skaičiumi yra bene didžiausia Vilniuje. Trūkstant kunigų, ją aptarnauti nelengva.
Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje yra nemaža pažymėtinų religinio meno bei kulto dalykų. XVIII-XIX a. paveikslai (atkeliavę čia iš šv.Jokūbo bažnyčios, kuri buvo uždaryta tarybų valdžios metais): "Švč. M.Marija su Kūdikiu", "Šv. Juozapas", "Šv. Mykolas arkangelas", "Šv. Rožė Limietė", "Marija Rožančinė", "Šv. Domininkas", "Šv. Jokūbas", "Šventasis su baltu abitu"; įdomus XIX a. metalinis-emalinis padėklas knygoms, cininės žvakidės ir kt.

1969 m. gruodžio 31 d. čia dirbti ateina kun. Stasys Lidys - ilgametis parapijos klebonas, daugiausia triūso ir jėgų paaukojęs materialios ir dvasinės bažnyčios statybai.
Tikėdamas, kad bažnyčios aplinka turi padėti atėjusiam žmogui atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės ir padėti pasirengti susitikimui su Dievu, naujasis klebonas ėmė tvarkyti bažnyčią: Bažnyčios fasade išmūrytos dvi koplyčios: Fatimos Marijos ir Kristaus Kryžiaus, o šoninėse bažnyčios sienose - po vieną. Aukštai bažnyčios sienas puošia Svč. Mergelės Marijos rožančiaus penkiolikos paslapčių nedidelės freskos.
Į bažnyčios langus sudėti vitražai, pagaminti pagal klebono St.Lidžio projektą ir nurodymus. Presbiterijoje penki vitražai: trys jų vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, Viešpatį Jėzų su kryžiumi ir Šv.Juozapą su kūdikiu. Du - Sandoros skrynią ir Marijos karūną. Kryžminių navų langai vaizduoja palaimintąjį Arkivyskupą Jurgį Matulaitį - kairiojoje navoje ir Šv. Kazimierą - dešiniojoje. Vitražas virš vargonų vaizduoja Šv. Ceciliją, bažnytinės muzikos globėją.
Bažnyčioje nebuvo vargonų. Tik po kurio laiko, klebono St. Lidžio dėka, po Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios skliautais nuaidėjo pirmieji naujų, kabančių (pritvirtintų prie sienų) galingų vargonų balsai.
Taip pat klebonui suprojektavus, jam vadovaujant, prižiūrint ir patariant pradedamas statyti unikalus Lietuvoje Didysis bažnyčios altorius. Pagamintos atskiros altoriaus dalys: meniška ąžuolinė, paauksuota mensa ir toks pat tabernakulis, "Paskutinė Vakarienė" (dvylikos apaštalų figūros), Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios koplyčia ir Švč.Trejybė (skulptūros). 
 Labai įdomiai išreikšta "Paskutinė Vakarienė": čia nėra stalo ir Kristaus tarp apaštalų. Stalas - altoriaus mensa, o Kristus - Celebrantas. Deja, altorius liko nebaigtas, nepastatyta viršutinė dalis.
    Kryžminėse navose pastatyti du ąžuoliniai liaudiško stiliaus altoriai. Padaryta nauja, daili ąžuolinė sakykla ir 120 lengvų, dailių, ąžuolinių suolų. Šie altoriai pašvęsti Aušros Vartų Marijos bei Šv. Pranciškaus Asyžiečio garbei (kairiojoje navoje) ir Čenstachavos Dievo Motinos bei Šv. Antano garbei (dešiniojoje navoje).
    Taip pat stebina keturios nepaprastai gražios ir didelės meninės vertės baroko stiliaus klausyklos. Tai gabių meistrų rankų darbas.
Bažnyčios vidui, altoriams papuošti, įsigytos keturios didelės skulptūros: Kristaus Karaliaus, Šv.Juozapo, Šv.Pranciškaus Asyžiečio ir Šv.Antano Paduviečio. Ir dar dvi: Šv.Joakimo ir Šv.Onos - Švč. Marijos tėvų.


 

Labiausiai vaikus džiugindavo ir daugiausiai žmonių (ne vien tikinčiųjų) pritraukdavo labai įspūdingas "Betliejus" su prakartėle, įvairiomis žmonių ir gyvulių figūromis, muzikos garsais, gyvais paukšteliais ir kitomis įvairenybėmis.
Klebonas Stasys Lidys buvo suradęs talentingą skulptorių Eduardą Podberiozkiną, kuris darė Didžiojo altoriaus, angelų, Glogotos (kieme) skulptūras.
Šventoriuje pastatytas ąžuolinis koplytstulpis Švč.M.Marijos garbei.
Nors bažnyčios aplinka, jos grožis, patogumas yra svarbūs dalykai, kuriems klebonas skyrė daug dėmesio, laiko ir jėgų, tačiau pagrindinis rūpestis buvo ir lieka - dvasinis parapijiečių gyvenimas. Todėl ir atlaidams bei rekolekcijoms kviesdavosi geriausius Lietuvos pamokslininkus (kunigus V.Jalinską, T.S.Dobrovolskį, T.J.Zubrų ir kt.). Pamaldų tvarka buvo išspręsta lietuvių ir lenkų taikaus sugyvenimo dvasia.

Bažnyčią gausiai lanko žmonės. O juk ji neturi jokios istorinės vertės, nėra sulaukusi kelių šimtmečių amžiaus ar didžius tautos žmones regėjusi. Tačiau per paskutiniuosius keletą dešimtmečių metų ji tarsi atgimė iš naujo: buvo "prikeltas" ir atnaujintas pats pastatas, tačiau svarbiausia, kad susibūrė tvirta parapija. Čia dirbančių žmonių atsidavimas, šiluma ir meilė pritraukė jaunimą.