Šv. arkangelo Rapolo parapija

 

Ansamblis pastatytas aukštame dešiniame Neries krante, ties Žaliuoju tiltu (pastatytu dar XVII a.).  Šiandien šalimais Upės, Rapolo bažnyčios bokštai sudaro atsvarą kitame krante  stovinčiai dominikonų Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiai.

Šv. Rapolo bažnyčia ir trečiosios probacijos jėzuitų namai įsikūrė dviejų kelių sankryžoje, ties nedidele kalva, ant kurios apie 1710 m., Vilniuje siautusio maro metu buvo pastatytas koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus figūra. Jėzaus statula buvo laikoma stebuklinga, o koplyčia kartu su Šv. Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno pastatais sudarė vientisą ansamblį judriame ir tankiai apgyventame Vilniaus priemiestyje. Bažnyčia statyta 1702-1730 m. už fundatoriaus Vilniaus žemės teismo raštininko Mykolo Koščico lėšas. Statybas rėmė Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila. Konsekruota 1730m. rugsėjo 28 d. 1752 m. architektas Jonas Valentas Dyderšteinas bažnyčios bokštus paaukštino trečiuoju ir ketvirtuoju tarpsniais. Manoma, kad jam talkino architektas Jonas Nezemkauskas. Dyderšteino brolis, Jonas Tobijas, 1752 m. dirbo prie bažnyčios didžiojo altoriaus. Broliai Dyderšteinai priklausė Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei. Po šios rekonstrukcijos bažnyčia dar kartą konsekruota 1764 10 21. Panaikinus jėzuitų ordiną, 1773 m. bažnyčia ir vienuolynas atiduota pijorams. 1791 m. ji tapo parapine. Prancūzai 1812 m. bažnyčioje įrengė karinį sandėlį, vėliau iki 1824 m. ji stovėjo tuščia. Išvalyta ir sutvarkyta bažnyčia veikė kaip parapinė. 1832 m. jau carinės valdžios uždaryta ir vėl paversta kariniu sandėliu. 1860 m. grąžinta katalikams, veikia iki šių dienų.

Bažnyčia suprojektuota kaip stačiakampė, trinavė, dvibokštė bazilika. Fasadas atspindi dvi Vilniaus vėlyvojo baroko fazes: du jo apatiniai tarpsniai atitinka XVIII a. I-ajam trečdaliui būdingą stilistiką, kurią galima apibūdinti kaip „sausąjį”, santūrųjį arba saikingąjį baroką, o bokštai, kiek netikėtai šaunantys aukštyn virš aukšto parapeto, jau priklauso vėlyvojo baroko trečiajai arba „įmantriajai” stadijai. Sudėtingą bažnyčios bokštų siluetą praturtina jų kampuose laisvai stovinčios kolonos su kompozicinio orderio kapiteliais, įvairiai lankstyti karnizai ir skirtingas visų angokraščių piešinys. Šią gražiausią bažnyčios fasado dalį, atspindinčią pačius geriausius Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklos pasiekimus, užbaigia juvelyriški šalmai su grakščiais žibintais. Fasado antrojo tarpsnio nišose yra dvi gipsinės skulptūros: šv. Rapolo Arkangelo ir šv. Juozapo Kalasantos, pijorų ordino įkūrėjo. Interjere dominuoja didysis altorius, kaip ir daugelyje kitų jėzuitų bažnyčių. Jis sunkokų proporcijų, šiek tiek „netelpantis” per ankštoje presbiterijoje. Kaip ir kiti Vilniaus vėlyvojo baroko altoriai, šis yra keliaplanės kompozicijos, su įmantriai banguotu cokoliu, korintinės kolonos laiko labai sudėtingo profilio antablementą, papuoštą vazomis ir ekstaziškomis angelų skulptūromis. Tarp pirmojo tarpsnio kolonų įkomponuoti angelai tarsi asistuoja šv. Rapolui Arkangelui, pavaizduotam Simono Čechavičiaus paveiksle „Šv. Rapolas Arkangelas...” Antrasis altoriaus tarpsnis smulkių, grakščių formų, įterptas tarp dviejų presbiterijos langų, jame iškeltas nežinomo autoriaus paveikslas „Šv. Mykolas Arkangelas”, savo būdinga įstriža kompozicija, kurios ištakos - Rafaelio sukurtame Mykolo Arkangelo paveiksle, primena daugelyje Lietuvos bažnyčių matytus šios temos altorinius paveikslus. Didžiojo altoriaus tabernakulio durelių plaketė, kurioje vaizduojama Paskutinė vakarienė, sukurta Vilniaus auksakalio XVIII a. viduryje. Bažnyčioje yra šeši šoniniai barokiniai altoriai ir sakykla. Iš vertingesnių paveikslų paminėtini: XVIII a. sukurti „Šv. Ignotas Lojola”, „Šv. Pranciškus Ksaveras”, „Šv. Juozapas Kalasantas”. Bažnyčios vargonus 1888 m. sukūrė Vilniaus meistras Florijonas Ostromeckis. Į Šv. Rapolo bažnyčią perkelti XVIII a. I-osios pusės suolai iš bernardinų bažnyčios, sukurti vietinių drožėjų dirbtuvėse. Kairėje vidurinės navos pusėje ant pirmojo pilioriaus kabo Švč. Mergelės Marijos atvaizdas iš Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios.