Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia

 

Einant Aušros vartų gatve, dešinėje pusėje iškyla galingi ir puošnūs „Bazilijonų vartai” - 1761 m. architekto Kristupo Glaubico sukurtas įstabus dinamiškai augančių vertikalių ir pulsuojančių plokštumų reginys. Už šių vartų plyti buvusio bazilijonų vienuolyno teritorija.

Vienuolynas įsikūrė ant Švč. Trejybės kalno, garsėjusio kaip trijų pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių Jono, Antonijaus ir Eustachijaus mirties vieta. Legenda pasakoja, jog 1347 m. nukankintų trijų krikščionių atminimui Algirdo žmona Julijona šiame kalne pastatydinusi medinę Švč. Trejybės cerkvę. Šiandien tebestovinti mūrinė šventovė siejama su 1514 m. Vilniaus kašteliono ir LDK etmono, uolaus stačiatikio Konstantino Ostrogiškio fundacija. 

Po 1596 m. Bresto unijos 1607 m. į šią vietą atsikėlė unitų archimandrito Velamino Rutskio reformuoti bazilijonai, 1610 m. čia prisiglaudė ir bazilijonės.

Pirmuoju unitų bažnyčios ir vienuolyno fundatoriumi laikomas Velaminas Rutskis. Be jo, nemažai turto vienuolynui skyrė Vilniaus burmistras Ignotas Dubovičius, Vilniaus bazilijonų vienuolynan išleidęs savo sūnų Aleksandrą, taip pat garsusis Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, Vilniaus burmistras Jurgis Pavlovičius, fundavęs cerkvei prabangų Švč. Dievo Motinos altorių, Trakų ir Vilniaus vaivada Jonušas Tiškevičius, taip mylėjęs šią šventą vietą, kad „(...) panorėjęs savo kūną po mirties ne kur kitur, tik prie šios bažnyčios palaidoti”, ir kiti.

Vilniaus bazilijonų vienuolynas tapo unitų bažnyčios ir 1617 m. įkurtos bazilijonų Švč. Trejybės provincijos centru. Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne jau nuo 1607 m. Velaminas Jozefatas Rutskis kartu su Jonu Jozapatu Kuncevičiumi ruošė naujokus, 1596 m., perėmę buvusią Mamoničių spaustuvę, pradėjo knygų leidybą, kuri iki pat vienuolyno uždarymo 1827 m. grindė unitų religinę kultūrą: jungdama Rytų ir Vakarų krikščioniškąsias tradicijas bazilijonų knygų leidyba glaudžiai siejosi su jų švietėjiška ir pedagogine veikla bei asmeninėmis studijomis, pasiruošimu ganytojiškam darbui.

Vienuolyno ir bažnyčios architektūros ansamblis pradėtas formuoti dar Ostrogiškio laikais. Iki šių laikų išsaugotas jo 1514 m. stačiatikiams pastatytos mūrinės cerkvės pirminis planas ir halinė, aštuonių piliorių skaidoma struktūra. 1622 m. Eustachijus Korsakas - Golubickis prie buvusios cerkvės šiaurinio fasado pastatydino Šv. Luko koplyčią, 1628 m. raštininko Jono Kolendos lėšomis kitoje statinio pusėje išmūryta Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčia. Jonušo Tiškevičiaus palaidojimo tikslu 1642 m. buvo išmūryta kripta ir pastatyta Švč. Dievo Motinos Apsilankymo, arba Skuminų koplyčia. Po 1760 m. gaisro, vadovaujant architektui Jonui Kristupui Glaubicui, šventovė pailginta, pastatyti vakarų ir rytų fasadų kampuose bokšteliai (išlikusi tik viena autentiška jų pora rytų fasade), 1792 m. padidinti langai. Bažnyčia rekonstruota ir XIX a., kuomet daugiausiai pakeistas jos priekinis fasadas.

Šalia bažnyčios dešinėje pusėje yra XVI a. to paties Konstantino Ostrogiškio iniciatyva pastatyta monumentali, beveik kvadratinė, gotikos ir renesanso architektūros bruožus siejanti varpinė. Manoma, kad Ostrogiškis pastatydinęs ir mūrinį vienuolyną, nes 1609—1617 m. laikotarpiu, kaip minima šaltiniuose, buvo atstatytas „iki pamatų sugriuvęs vienuolynas”. Po 1760 m. gaisro 1761 m. tėvo superioro rūpesčiu ir vienuolyno lėšomis buvo pradėtas statyti naujas mūras pagal K. Glaubico projektą.

Uždarius vienuolyną 1869 m. pastatai, atitekę stačiatikių seminarijai, buvo rekonstruoti. 

Iki mūsų dienų neišliko bazilijonų šventovėje buvę devyni puošnūs altoriai su paveikslais. Jau 1652 m. Ignoto Dubovičiaus testamente minimas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Šaltiniai liudija, jog dažnas savo turtus bazilijonams užrašęs didikas prašydavęs prie to stebuklingo paveikslo laikyti pamaldas už jo sielą. Bažnyčią kadaise taip pat puošė P. Smuglevičiaus tapyti Kristaus, šv. Petro ir Povilo, šv. Anupro, šv. Bazilijaus, šv. Makrinos ir šv. Mikalojaus paveikslai, kurie, anot J. Kloso, 1915 m. buvo išvežti į Rusiją. Taip pat beveik neišliko ir skliautus, sienas bei piliorius puošusi XVII a. sieninė tapyba, nūnai galima pastebėti tik jos likučius.

Šiandien bažnyčios pietinėje sienoje galima pamatyti XVI a. pabaigos Brahų antkapinę plokštę su kirilica rašytu tekstu ir prašmatnaus ornamento apjuostu iškilaus reljefo herbu. Antkapis, skirtas 1576 m. mirusio Vilniaus burmistro Anastazo Braho ir jo sūnaus Antano, mirusio 1580 m., atminimui, priklauso gulsčiųjų renesansinių antkapių tradicijai.

Skuminų koplyčioje yra išlikęs Jonušo Tiškevičiaus funduotas jo žmonos Barboros Tiškevičienės  antkapis. Nors ir apniokotas, šis 1627—1632 m. kūrinys vis dar liudija iškilnią ir santūrią ankstyvojo baroko prabangą bei vieno iš italų juodojo marmuro meistrų Matteo Castello arba Constante Tencallo puikų architektonikos pojūtį ir profesionalumą.

1821 m. bazilijonai išvaryti, jų šventovėje įkurta stačiatikių Apreiškimo cerkvė, vyrų vienuolyno sparne įrengtas kalėjimas, kuriame 1823—1824 m. kalinti Vilniaus universiteto studentai, Filaretų organizacijos nariai, tarp kurių kalėjo ir poetas Adomas Mickevičius. Savo kalėjimo vietą poetas aprašė „Vėlinėse”: (...) Jo celė nuošali ir prie bažnyčios šliejas; nieks mūsų negirdės, net iš arti priėjęs (...)”. Tai ir šiandien menama kaip „Konrado celė”.

Beveik šimtmetį buvusi cerkvė  paversta šventove.1919 m. buvo perduota katalikiškai Šv. Vincento Pauliečio draugijai. Šiandien čia įsikūrusi Švč. Trejybės rytų apeigų bendruomenė, nedidelėje buvusio vienuolyno patalpų dalyje gyvena vienuoliai bazilijonai, įkūrę Ukrainos bazilijonų provincijos Vilniaus Švč. Trejybės rezidenciją.

Bazilijonų vienuolyno architektūros ansamblis ir išlikę jame negausūs, tačiau nepaprastai vertingi meno paminklai atspindi bažnytinės Unijos ir unijinės bazilijonų vienuolijos fenomeną, jungiantį ir leidžiantį laisvai tarpti vienai šalia kitos Rytų ir Vakarų krikščionybės bei kultūros tradicijoms.