Šv. Stepono bažnyčia

 

Šv. Stepono bažnyčia šiuo metu retai turistų ar miesto istorijos mylėtojų lankoma, tarsi užgožta aplinkinių ūkinių statinių ir stoties šurmulio. Tačiau tai labai retas Lietuvoje manieristinės architektūros paminklas, kultūros istorijai svarbus ir kaip buvęs rokitų vienuolijos centras.

Šv. Stepono bažnyčia, viena iš pirmųjų Vilniaus priemiesčių mūrinių šventovių, su prie jos buvusia medine Šv. Lozoriaus vardo špitole, buvo pastatyta 1600 m. Šioje Rūdninkų priemiesčio vietoje buvo laidojamos maro ir badmečio aukos. Statybos iniciatorius buvo jėzuitas kun. Simonas Visockis, darbams finansuoti organizavęs tarp miestiečių lėšų rinkliavą. Bažnyčia įrengta gana sparčiai: jau 1604 m. joje vyko šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Prie Šv. Stepono bažnyčios veikė mokykla.

1612 m. miestiečiai Andrijonas ir Emarcijona Viežbickiai savo lėšomis atstatė naują, jau mūrinę špitolę, numatytą 24 ligoniams, ir įrengė joje 3 koplyčias. Per 1655 metų karą bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, o špitolė buvo sugriauta. Pastaroji buvo atstatyta tik 1673 m. 1715 m. Vilniaus vyskupas K. K. Bžostovskis Šv. Stepono bažnyčią atidavė savo įkurtai ligonius slaugančiai rokitų vienuolijai. Vyskupo paskirtas ir pirmasis vienuolyno viršininkas (Vyresnysis brolis) - kun. Karolis Liutkevičius, Šv. Stepono bažnyčios klebonas. 1717 m. prie bažnyčios pristatyta Šv. Roko koplyčia vienuoliams, bažnyčia atnaujinta, Šv. Lozoriaus špitolė praplėsta.

1752 m. bažnyčią perėmė Marijos gyvenimo kongregacijos seserys (marijavitės). Dar 1737 m. rugsėjo 5 d. popiežiaus Klemenso XII leidimu buvo įsteigtas ir ant špitolės sklypo joms pastatytas pusiau medinis, pusiau mūrinis vienuolynas. Vienuolyno steigėjas ir fundatorius buvo tuometinis Šv. Stepono bažnyčios klebonas kun. J. S. Turčinovičius (?-1773). 1739 m. Vilniaus vyskupas M. Zenkevičius, o 1752 m. balandžio 15 d. ir popiežius Benediktas XIV, patvirtino kun. Turčinovičiaus parengtus kongregacijos įstatus. Vilniuje per pirmuosius 30 kongregacijos veiklos metų buvo atversta daugiau kaip 400 neofičių, daugiausia žydžių mergaičių. Prie vienuolyno veikė neturtingų mergaičių mokykla. 1770 m. panaikinus vienuoliją vienuolynas buvo uždarytas, tačiau jau 1788 m. vėl atkurtas. Vilniaus vyskupas J. I. Masalskis, vėl patvirtinęs vienuoliją, pripažino jos fundacinį turtą, be to, atidavė seserims Šv. Lozoriaus špitolę. Atnaujinus vienuolyno veiklą, marijavitės pradėjo rūpintis 1794 m. gaisro metu nukentėjusiais vienuolyno pastatais ir bažnyčia. Ansamblio atstatymo darbus paspartino per Vilnių pravažiuojančio caro Pavlo I dovana - 3000 sidabro rublių. Pastatytas naujas vienaukštis dviejų korpusų mūrinis vienuolynas ir oficinos našlaitėms (architektas Grabovskis). 1801-1806 metais bažnyčios rekonstrukcijai vadovavo architektas Pjetras Rosis. Prie kapinių vartų iškilo varpinė. Atnaujinami ir remontuojami pastatai buvo ir vėliau, ypač po 1812 m. karo, kai nukentėjo visa posesija. 1820 m. iš pagrindų restauruota bažnyčia.

1864 m. gruodžio 12 d. caro įsaku marijavičių vienuolynas buvo uždarytas, pastatai pritaikyti kalėjimui, o vienuolės perkeltos į benediktinių vienuolyną prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

1926 m. buvusio vienuolyno pastatuose įsikūrė akmenskaldžių cechas, o prie bažnyčios buvę kapinės tapo statybinių medžiagų aikštele. Šiose kapinėse buvę palaidota daug žymių žmonių, jų tarpe ir garsūs architektai - Vilniaus klasicizmo kūrėjas L. Gucevičius (bažnyčios pietiniame fasade yra jo memorialinė lenta) ir J. Pusje.

1975-76 metais suremontuoti bažnyčios fasadai. Dabar buvusi šventovė yra Jaunimo teatro žinioje.

Šv. Stepono bažnyčios architektūra išsiskiria kitų Vilniaus šventovių tarpe manieristinėmis fasadų dekoro formomis. Interjere dėmesį patraukia plastiški vėlyvojo baroko altoriai. XIX a. pradžioje Didįjį dviejų tarpsnių altorių puošė šv. Stepono ir šv. Juozapo paveikslai. Pastarasis buvo priskiriamas Simono Čechavičiaus teptukui. Viename iš koplyčių altorių buvusį „Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo” paveikslą nutapė Pranciškus Smuglevičius ar jo mokinys.