šv. apaštalas Paulius

 

Apaštalas Paulius ( 5 m. – 64 m. Romoje) birželio 29 d.

Jis apaštalu tapo jau po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, todėl nepriskiriamas Dvylikai apaštalų, nors yra vienas iš pačių garbingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, dėl savo misijinės veiklos vadinamas „Tautų apaštalu“.

Ankstyvosios krikščionybės lyderis turėjo didžią dovaną ir talentą skleisti šią religiją graikų ir romėnų pasaulyje. Jis buvo žydas, gimęs Tarsus mieste, Kilikijoje, apie 1-10 m. Iki atsivertimo į krikščionybę vadinosi Sauliumi ir buvo krikščionių persekiotojas.

Trylika Naujojo Testamento laiškų priskiriami jam. Daugumoje jų matomos žydiškos idėjos ir tradicijos pritaikytos prie naujų sąlygų, lyginant Senojo Testamento tiesas su Jėzaus Kristaus tikėjimo žodžiu. Naujojo Testamento skleidėjas buvo labai persekiojamas. Išgyvenęs viziją, kad 36 m. sutikęs Damasko kelyje žymųjį Jėzų Kristų jis atsivertė į krikščionybę. Dėl šios vizijos jis laikomas apaštalu. Štai kaip jis pats apibūdino tai, kas jam nutiko kelyje į Damaską': „Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: 'Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!' Aš paklausiau: 'Kas esi, Viešpatie?' Jis man atsakė: 'Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji'. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: 'Ką man daryti, Viešpatie?' O Viešpats man tarė: 'Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti'. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.“ (Apaštalų darbai 22, 6-11) Damaske praėjęs apmokymus ir pakrikštytas Paulius trumpam išvyksta į Arabiją. Vėliau 3 metams jis grįžo į Damaską kol nebuvo išvarytas ir turėjo grįžti į Kilikiją (apie 40 m.). Po kelerių metų Barnabas pasiėmė Paulių į Siriją, kur jie kartu, metus laiko misionieriavo. Sekančius 10 metų Paulius praleido trijose misionieriškose kelionėse Anatolijoje ir Graikijoje. Antroji kelionė truko 18 mėnesių, praleistų Korinte ir Efese. Tuo metu Paulius rašė laiškus bažnyčioms, kurias pats įkūrė tik negalėjo aplankyti. Kai kurie iš šių laiškų atspausdinti Naujajame Testamente. Paulius stengėsi apsaugoti savo gyvenimiškąjį supratimą ir Kristaus mokymą nuo žydų praktikos ir kitų helenistinių religinių bei filosofinių idėjų. Savo krikščioniškąsias bendruomenes jis mokė etiškos elgsenos, atsisakyti silpnybių ir dalino patarimus. Įvykių knygoje yra apibrėžta pagrindinė Pauliaus misijų idėją.

Pamokslauti jis pradėjo sinagogoje, bet greitai buvo išvarytas kaip kiršintojas demagogas. Po to su maža grupelę žydų pasekėjų jis patraukė į nežydiškus kraštus, kur daugelis gyventojų atsivertė į naująją religiją ir sukėlė nemažai problemų vietinėms valdžioms. Skirtingi Pauliaus vizitai Jeruzalėje atnešė nesutarimus tarp žydų ir krikščionių. Nors krikščionys ir turėjo laikytis žydiškų tiesų, bet jie su tuo nelabai taikstėsi. Po metų (58 m.) Paulius atnešė auką neturtingiems Jeruzalės krikščionims, bet jį areštavo. Po 2 metų kalėjime Paulius pasinaudojo Romos piliečio teise kreiptis į imperatorių, ir buvo nusiųstas į Romos teismą. Įvykių knyga baigiasi vis dar pamokslaujančio Pauliaus areštu namuose 63 m. Klemento iš Romos, ir Cezario, Eusebijaus, raštuose sakoma, kad Paulius galiausiai buvo išteisintas ir išvyko į Ispaniją, kur jį vėl areštavo ir nukankino Romoje, valdant Neronui 67 m. Šventės birželio 29 diena (kartu su Šv. Petro).

Ant Pauliaus kapo buvo pastatytas ir nuolatos krikščionių piligrimų lankomas nedidelis paminklas. Praėjus nemažam laiko tarpui ir krikščionybei įgijus kulto laisvę, imperatoriaus Konstantino valia ant apaštalo Pauliaus kapo buvo pastatyta jam skirta bazilika, kurią 324 metais pašventino popiežius Silvestras. To paties IV amžiaus pabaigoje ji buvo iš pagrindų perstatyta ir išplėsta, o vėliau ne kartą restauruota ir padailinta, tačiau taip pat, karų metu, apiplėšta ir apgriauta. Dėl to, kad bazilika iškilo gerokai už III amžiaus antroje pusėje pastatytų gynybinių Romos miesto sienų, vadinamųjų Aurelijaus mūrų, jai ir prigijo „ šv. Pauliaus už Mūrų“ bazilikos pavadinimas.

Septynios Azijos bažnyčios visos yra Anatolijoje: Ephesus (Efesas), Smyrna (İzmir), Laodicea ad Lycum (Goncalı), Sardas (Sartas), Pergamas (Bergamas), Filadelfija (Alaşehir) ir Thyatira (Akhisar).Šios bažnyčios siejamos ir su Šv. Pauliumi ir su apsireiškimais (apokalipsėm). Manoma, kad tik 3 a. Šv. Paulius įkūrė kai kurias iš septynių bažnyčių vykdydamas savo misionierišką veiklą 47-57 m. ir lankydamas visus septynis miestus.

Ikonografijoje atsispindi pagrindiniai apaštalo Pauliaus gyvenimo epizodai, ypač atsivertimas ir nukirsdinimas. Jis vaizduojamas brandaus amžiaus arba senas, su barzda, ūsais ir plaukų vainiku aplink plačią nuplikusią kaktą; pirmuosiuose atvaizduose jis yra su krikščioniškojo mokymo ritiniu, o kalavijas, kuriuo buvo nukirsta galva, tapo pagrindiniu jo atributu tik XIII amžiuje. Dar vienas atributas gali būti pintinė, kurioje jis buvo nuleistas nuo Damasko sienos.

Šv. Paulius katalikų laikomas Graikijos ir Maltos globėju; Graikijos globėju Paulių 1914 m. liepos 16 d. paskelbė Pijus X. Pasak legendos, prieš pat atsivertimą jis nukrito nuo žirgo, todėl tapo raitelių globėju; jis yra paskirtas teologų globėju, nes yra sistemiškai išdėstęs krikščioniškąją doktriną. Be to, Paulius globoja virvininkus, galbūt todėl, kad palapinėms austi naudojo virveles, susuktas iš Kilikijos ožkų odos, arba todėl, kad virves reikėjo sukti (lot. convertere – „atsisukti" – reiškia ir „atsiversti"). Beje, virvėmis jis buvo pintinėje nuleistas nuo Damasko sienų, todėl yra pintinių pynėjų globėjas; kadangi jam galvą nukirto blizgančiu kalaviju, jis tapo poliruotojų ir kardų gamintojų globėju.

Paulius saugąs nuo audrų, nes išsigelbėjęs audrai užklupus laivą, ir nuo gyvačių įgėlimo bei nuodų, nes Maltoje likęs gyvas įkirtus gyvatei; jo prašoma padėti nuo apakimo, nes pats buvęs išgydytas, kai apako prie Damasko vartų.