pal. Jurgis Matulaitis

 

Tinkamiausias įvadas palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybei suvokti yra jo paties mintys iš dvasinio dienoraščio, pradėto rašyti 1910 m. spalio 14d.:“ Mano šūkis tebūnie : visame kame Dievo ieškoti, visą ką didesnei Dievo garbei daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti.“

Jurgis Matulaitis gimė mažame Lūginės k. (Marijampolės r.), nuo 11m. ligonis ir savaip svetimas savo šeimoje. Dėl silpnos sveikatos ir neturto kūdikystę ir jaunystę praleidęs kentėjimuose, dvasinį pašaukimą jis priėmė kaip Dievo dovaną, su meile ją ugdė, gilino rimtomis ir sąžiningomis studijomis. Mokėsi Kelcų ir Varšuvos seminarijose bei Peterburgo dvasinėje akademijoje, įgijo teologijos magistro laipsnį. Kunigo šventinimus gavo 1898 m.; 1902 m. tapo teologijos daktaru.

1909 m. prasidėjo naujas jo gyvenimo periodas: gavęs Romos leidimą atnaujinti Tėvų marijonų vienuolyją, parašė naujus įstatus, iškėlęs svarbiausią veiklos tikslą – jaunimo auklėjimą, misijas bei rekolekcijas. Tais pačiais metais slapta davė vienuolio įžadus nepaprastu būdu – be noviciato ( t.y. bandomojo laikotarpio). 1910 m. Peterburgo akademijoje įkūrė slaptą marijonų noviciatą, vėliau perkeltą į Fribūrą. 1911 m. išrinktas marijonų generolu, Jurgis Matulaitis reformavo ir atgaivino merdinčią ordino veiklą, įkurdamas naujus vienuolynus JAV ir Lenkijoje. Lietuvoje ši vienuolija iki 1918 m.  dėl Rusijos persekiojimų veikė slapta, Laikydama Jurgį Matulaitį savo antruoju steigėju. Iki pat mirties jis vadovavo marijonams su meile, išmintimi ir apdairumu. Be to, 1905 – 1911 m.Jurgis Matulaitis padėjo įvairioms moterų vienuolijoms sutvarkyti savo įstatus ir gauti Vatikano patvirtinimą.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, į gimtąją Marijampolę perkėlė ir marijonų vienuolijos centrą. Tų pačių metų rudenį įsteigė lietuvišką moterų vienuoliją, t.y. Švč. Mergelės Marijos nekaltojo Prasidėjimo seseris, Lietuvoje dažnai vadintos vargdienėmis. Tais pačiais metais Kaune ir pats Jurgis Matulaitis buvo konsekruotas Vilniaus vyskupu.

Vilniaus vyskupiją jam teko valdyti labai sudėtingomis sąlygomis, kai keitėsi valdžia, tarpusavyje aršiai konkuravo politinės srovės. Tačiau būtent tokiomis aplinkybėmis pasireiškė jo kilni, krikščioniška meile persmelkta asmenybė, įgalinta bendrauti su skirtingų tautybių tikinčiaisiais bei įvairių požiūrių dvasininkais. Iš vyskupo pareigų atsistatydino, kai 1925m. Lenkijai, jau ankščiau okupavusiai Vilniaus kraštą, pasirašius konkordą su Vatikanu, Vilniaus vyskupija tapo arkivyskupija; lietuvis arkivyskupas buvo nepriimtinas lenkų valdžiai.

Pakeltas arkivyskupu, tais pačiais metais Jurgis Matulaitis buvo paskirtas apaštaliniu vizitoriumi Lietuvai. Esminis, išties reikšmingas jo atliktas darbas – Lietuvos bažnytinės provincijos parengimas, kurį patvirtino Vatikanas.1925 m. balandžio  4d. buvo pasirašyta Lietuvos bažnytinę provinciją įsteigianti konstitucija „Lituanorum gente“.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis mirė netikėtai 1927 m. sausio 27d. Jis buvo palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. Prezidentas Antanas Smetona per laidotuves sakė: „Jis žvelgė į šį regimąjį pasaulį, jį vertindamas dievišku mastu.“ O popiežius Pijus XI apie arkivyskupą po jo mirties ištarė tiksliausius žodžius: „Šis vyras tikrai buvo šventas“. 1934 m. Matulaičio palaikai iš Kauno buvo perkelti į Marijampolės Šv. Mykolo Arkangelo baziliką.

Jurgio Matulaičio bendraamžiai jį pažino kaip labai paprastą, kuklų, kiekvienam prieinamą kunigą, vienuolį, vyskupą. Jo bičiulis J. Varoneckis, dominikonas ir profesorius, taip jį apibūdino:“ Jame buvo didi dvasios vienybė, kurią puošė gyvenimo išmintis, visiems nuoširdi meilė, gerumas ir palankumas. Buvo jaučiama, kad jo siela nedalomai su Kristumi susijungusi.“

Būdamas apdovanotas dideliais gabumais, palaimintasis Jurgis išliko pakantus, tolerantiškas, humanistas, pasiryžęs lenktis kiekvienam su tokia pat pagarba kaip ir prieš Kristaus Kryžių. Jam užteko ryžto ir drąsos daryti reikiamas reformas, numatant pasekmes tolyn į priekį. Trys bruožai neabejotinai būdingi Matulaičiui – tai genialumas, veiklumas ir šventumas. Jis sukuria labai retą, spalvingą asmenybę, ypač vertą dėmesio šiais laikais. Jo tobulas kunigiškas gyvenimas, kurio nuostata buvo „blogį nugalėk gerumu“, santykiai su kitais buvo paremti tiktai gilia artimo meile.

Žmonėse vis stiprėjantis Jurgio Matulaičio šventumo garsas buvo gyvas ženklas, kad jau laikas pradėti jo beatifikacijos bylą. Marijonų kapitula 1939m. ėmėsi reikalingų žingsnių. Per ketvertą dešimtmečių postulatorius buvo gavęs apie 900atsiliepimų – padėkų už paties malones įvairiose reikaluose (dažniausiai- tai pagijimai nuo visokių ligų).

1978 m. birželio 28d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Per iškilmingų beatifikacijos šv. Mišių homilijas popiežius šitaip apibūdino šią šventą asmenybę: „ Palaimintasis Jurgis Matulaitis, didvyriškai stengdamasis visiems būti viskuo, tvirtai įsitikinęs savo ganytojo misija, tikras vienybės apaštalas, iki galo atsidavęs Evangelijos skelbimui ir sielų pašventinimui, yra tikrai nepaprasto vyskupo pavyzdys.“