šv. Antanas Paduvietis

 

Šv. Antanas Paduvietis (1195-1231) birželio 13 d.

Birželio 13 d. minimas šv. Antanas Paduvietis, gimęs 1195 m. Portugalijoje, Lisabonos mieste, pakrikštytas Ferdinando vardu. Dar būdamas paauglys, Ferdinandas pajuto pašaukimą dvasiniam gyvenimui ir įstojo į Augustinijonų vienuoliją. Turėdamas didelių gabumų, net nesulaukęs 24 metų, jis gavo aukščiausius teologijos ir kanonų teisės magistro laipsnius. Ferdinandas buvo įšventintas į kunigus ir skirtas profesūrai.

Tuo metu Pietų Europos dalis išgyveno dvigubą krizę. Ji ypač stipriai pasireiškė Portugalijoje, kadangi į politines intrigas buvo įsivėlę net dvasininkai, kuriems vadovavo Augustinijonų vienuolija. Šie kartu su maištininkais ir karaliumi sukilo prieš teisėtą valdžią, bažnytinę tvarką ir net prieš patį popiežių Inocentą II. Šis viešai ekskomunikavo ne tik karalių, bet ir augustinijonų abatą.

Tie įvykiai jaunąjį Ferdinandą labai paveikė. Jis panoro palikti viską – mokslus, profesūrą ir net  vienuoliją, o savo gyvenimą skirti Evangelijos skelbimui misijose. Tą jo mintį sustiprino vienas nelauktas įvykis. Už mėginimą atversti saracėnus Maroke buvo nukankinti penki jauni pranciškonai. Prašant karalienei Urrakai, Maroko sultonas sutiko jai atiduoti misionierių kūnus. Jie buvo pervežti į Portugaliją ir, dalyvaujant tūkstantinėms minioms, iškilmingai palaidoti. Tas įvykis Ferdinandui padarė neišdildomą įspūdį. To laiko kronika yra užregistravusi jo žodžius: „O, kad Aukščiausiasis mane apdovanotų kankinio vainiku!.. O, kad aš galėčiau atsiskirti su šiuo pasauliu tokia palaiminta mirtimi!..“

Gavęs reikalingus leidimus, Ferdinandas perėjo į Pranciškonų ordiną ir gavo Antano vardą. Netrukus jis buvo išsiųstas į Maroko misijas, bet ten sunkiai susirgo ir norėjo grįžti atgal į Portugaliją. Bet Viduržemio jūroje kilusi audra jo laivą sudaužė, o jį patį išmetė į Sicilijos salos pakrantę. Taigi Antanas atsidūrė Italijoje, kurioje jam buvo lemta išplėtoti savo veiklą ir net mirti.

Italijos pranciškonai greitai pastebėjo jauno užsieniečio Antano erudiciją, Šv. Rašto pažinimą, filosofinės bei teologinės minties gelmę bei nuostabią iškalbą ir jį paskyrė į misijas. Bet ne į Maroką ir ne pas saracėnus. Jis skiriamas kovoti su Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje įsitvirtinusiais  eretikais, kurie kovojo ne vien tik prieš Bažnyčios tvarką ir tikėjimo tiesas, bet ir prieš patį popiežių. Eretikai dažniausiai buvo gerai išsilavinę filosofai, teologai ir Šv. Rašto žinovai. Neretai jų iškiliausi atstovai buvo kunigystes ir vyskupijas metę dvasininkai. Su tokiais galėjo kovoti tik labai gerai parengti misionieriai. Toks buvo naujasis pranciškonas Antanas. Jo žodžio ir asmeninio gyvenimo pavyzdžio jėgai nebuvo įmanoma atsispirti. Bet jo vieno – negana. Jam reikėjo talkos. Stiprios talkos.

Norėdamas rasti pagalbininkų, Antanas labai savitu būdu ėmėsi veiklos. Misijas jis pradėjo ne tiek pamokslais ir tais laikais madingomis viešomis poleminėmis diskusijomis, kurioms labai sėkmingai vadovaudavo, – kiek intensyviu diecezinių ir vienuolynų kunigų rengimu. Jo nuomone, dvasininkų filosofinis ir teologinis pasirengimas jokiu būdu neprilygo to meto atsakingam ir labai komplikuotam sielovados darbui. Tam tikslui jis Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje įsteigė daugiau nei 20 aukštųjų filosofijos-teologijos mokyklų.

Antanas niekada nebuvo konsekruotas vyskupu. Bet šv. Pranciškaus duotas titulas rodo, jog ordino steigėjas vertino jaunąjį Antaną ne tik kaip brolį, bet vertino ir gerbė kaip mokslo žmogų.

Įvertindamas jo mokslinį įnašą ir nuopelnus į bažnytinį lobyną, 1946 m. popiežius Pijus XII Antaną paskelbė Bažnyčios daktaru.

Išrinktas Šiaurės Italijos pranciškonų provincijolu, Antanas savo buveine pasirinko Paduvos miestą. Matydamas daug neturto, skurdo ir paprastų žmonių išnaudojimą, jis ėmė energingai rūpintis apleistųjų ir skriaudžiamųjų buitimi.

Antanas kasdien su broliais ėjo nuo durų iki durų, prašė neturtingiesiems išmaldos, rinko iš gatvių pavargėlius, organizavo šilto valgio virtuves, steigė našlaitynus, lankė ligonius ir net raupsuotuosius. Pats būdamas teisininkas, Antanas padėjo Paduvos principatui reformuoti civilinės teisės kodeksą, atkreipiant dėmesį į teisingą atsiskaitymą su darbininkais ir įsipareigojimą neapleisti neįgaliųjų. To kodekso aiškūs pėdsakai tebėra ir šiandieniame Paduvos teisės kodekse.

Antanas vadinamas stebukladariu. Toks jis žmonėms labiau ir žinomas. Pasakojama, kad Rimini mieste, kai žmonės nenorėjo klausyti Antano pamokslo, jis pasakęs jį žuvims, kurios, iš visur suplaukusios, uoliai jo klausiusios ir vėliau kitoms pasakojusios, koks iškalbingas esąs Antanas.

Pasakojamas kitas įvykis, kaip vienas eretikas, norėdamas pajuokti tikėjimą į Švenčiausiąjį Sakramentą, atvedęs į bažnyčią asilą ir sakęs Antanui atsinešti Švenčiausiąjį Sakramentą ir pažiūrėti, kaip jo asilas į tai reaguos. Kai Antanas įnešė monstranciją, asilas atsitraukė nuo jam padėto avižų lovio ir suklupo prieš Švenčiausiąjį.

Antanas mirė jaunas – vos 36 metų. Jis visą savo trumpą gyvenimą užpildė mokslu, labdaros darbais, malda ir nepaprastai nuoširdžia atgaila. Itin didelį pamaldumą jis rodė Marijai ir Kūdikėliui Jėzui. Jis mirė Paduvoje 1231 m. birželio 13 d. Nepraėjus nė metams, Antanas buvo paskelbtas šventuoju – šventuoju Antanu Paduviečiu.