šv. Augustinas

 

 

Šventasis Augustinas ( 354 – 430 ) rugpjūčio 28d.

Devynios autobiografijos knygos „Išpažinimai“, parašytos Augustino apie 400m., yra pagrindinis jo gyvenimo žinių šaltinis. Aurelijus Augustinas gimė 354m. lapkričio 13d. mažame Tagastės (Thagaste) miestelyje, įsikūrusiame Šiaurės Afrikoje., Numidijoje. Nors jo tėvas Patricijus, buvo Romos karininkas ir pagonis, katalikė motina Monika sūnų kreipė kita linkme. Vėliau, prieš pat mirtį, žmonos pavyzdžio paskatintas, tėvas taip pat tapo krikščionimi. Sulaukęs 16m., Augustinas išvyko į Kartaginą studijuoti retorikos, vildamasis tapti teisininku. Tačiau teisę apleido, pasinerdamas į literatūros ir filosofijos studijas. Tai reiškia, kad jis kažkiek apleido ir krikščionybę; susiradęs gyvenimo draugę, su ja pragyveno 15m., o 372m. susilaukė sūnaus Adeodato.

Augustinas studijavo Cicerono ir Platono veikalus. Dėl pastarojo darbo įtakos  pakrypo į manichejybę. Tačiau dar mokytojaudamas Kartaginoje (376-382),  Augustinas ėmė abejotidėl manichėjininkų mokymo apie Šviesos ir Tamsos karalysčių pasaulius. Kai po studijų Augustinui teko praleisti metus Tagastėje, dėl sūnaus manichėjybės smarkiai supykusi motina neleido jam gyventi savo namuose. Išsivaduoti iš šio paklydimo Augustinui po 14m. padėjo Ciceronas, skelbęs skeptišką požiūrį į teiginį, kad egzistuoja vienui viena tikroji tiesa ir ją tikrai galima pažinti. Augustinas tapo Katalikų bažnyčios katechumenu, formaliai atsižadėdamas manichėjybės.

 

383m. Augustinas išvyko į Romą mokytis retorikos. Netrukūs, gavęs garbingas Milano universiteto retorikos profesoriaus pareigas, jis persikėlė į Vakarų imperijos sostinę. Tais metais ėmė kilti karjeros laiptais, jis buvo nusprendęs vesti, jau buvo surasta ir kilminga nuotaka, atgal į Afriką išsiųsta sugyventinė. Tačiau lemtingais 385 – 386 m. Augustinas susirgo. Be to,Milane jis ėmė bendrauti su katalikų  intelektualų draugija, linkusią prie neoplatonikos. Čia susitiko su vyskupu Ambraziejumi. Augustinas, ieškodamas tiesios, be neoplatonikų veikalų, gilinosi ir į apaštalo Pauliaus laiškus. Tačiau išsižadėti pasaulio buvo labai sunku. Apsispresti jam padėjo mistinis išgyvenimas Milano sode. Apie šį išgyvenimą po dešimties metų „Išpažinimuose“ pasakojo pats Augustinas. Sode susmukusiam, neryžtingumo, graužaties ir svarstymų kankinamam Augustinui pasigirdo balsas iš gretimo kiemo: „Tolle lego! Tolle lego!“ (Imk ir skaityk!) Augustinas suprato, kad jam liepiama atsiversti Šv. Raštą (tuo metu jis kaip tik turėjo Pauliaus laiškus) ir perskaityti pirmus į akį kritusius žodžius: „ Elkitės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite geidulių.“

Tada Augustinas, pasiekęs aukščiausią savo pasaulietinės karjeros tašką, pagaliau ryžosi atsisakyti tarnybos , vedybų ir išvykti iš Milano. 386 m. rugsėjį, sulaukęs 32m., persikėlė į nedidelį Kasiciako kaimelį Alpių priekalnėse. Savo vila Augustinui leido naudotis kolega retorikos profesorius Verekundas. Kartu su Augustinu apsigyveno ir jo motina Monika, brolis Nevigijus, sūnus Adeodatas, du pusbroliai, du privatūs mokiniai ir geriausias jo bičiulis Alypijus.

Po poros mėnesių Augustinas grįžo  į Milaną ir diena prieš 387m. Velykas jį, jo sūnų Adeodatą ir bičiulį Alypijų  pakrikštijo minėtasis Milano vyskupas Ambraziejus. Pasakojama, kad juodu kartu sukūrė himną „Te Deum“. Tais metais Augustinas apsisprendė sugrįžti į Afriką. Su motina ir keliais draugais trumpam apsistojo Ostijoje. Čia Monika ir Morė (387m. lapkritį, vėliau kanonizuota), netrukus - ir sūnus Adeodotas. Į gimtąją Tagastą Augustinas sugrįžo 388m. rugsėjį. Čia įkūrė bendruomenę, artima vienuoliškai, apie kurią ir dvasinį vadovą greitai pasklido gandas. 391m. Hipono vyskupas Valerijus įšventino Augustiną į kunigus. Taigi Augustinas apsigyveno Hipone, antrame pagal dydį Afrikos mieste. Vėliau konsekruotas Hipono vyskupu.

 

Savo vyskupo rezidencijoje Augustinas sukūrė ypač kuklias kasdienio bendro gyvenimo nuostatas ir taisykles, kurių turėjo laikytis visi kunigai, diakonai ir subdiakonai, gyvenę kartu su juo. Nėra abejonės, kad Augustinas anais laikais buvo svarbiausia Afrikos Bažnyčios figūra, nes jo propoguojamos vertybės greitai peržengė vyskupijos sienas. Nepaprastai vertingi ir gausūs teologiniai Augustino raštai; pagrindinis yra traktatas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Kaip teologas, neblėstančią šlovę jis pelnė traktatu „De Trinitate“ („Apie Trejybę“). Rašydamas šį veikalą, Augustinas patyrė regėjimą, liudijantį Švč. Trejybės slėpinio nepaaiškinamumą; regėjimo pagrindu sukurta legenda yra labai populiari ir sakralinėje dailėje. Pasakojama, kad mąstydamas apie Švč. Trejybę, Augustinas vaikščiojo pajūriu ir sutiko vaikelį, kuris kriaukle bandė išsemti jūrą. Kai jis pasakė vaikui, kad tai neįmanoma, tas atsakęs, kad ir tau, Augustinai, neįmanoma išsiaiškinti paslapties, apie kurią dabar mąstai. Šv. Augustinas pripažino betarpišką Dievo ir žmogaus ryšio galimybę. Jam priklauso posakis: “Pasaulis yra teatras, o Dievas – žiūrovas.“

Augustinas mirė Hipone 430 m. rugpjūčio 28d., būdamas 76m. Tuo metu miestas buvo apsiaustas vandalų kariuomenės. Matyt, todėl jo palaikai buvo paimti į Sardiniją ir vėliau palaidoti Augustinų bažnyčioje, Pavijoje.

Pirmąją Augustino vienuoliją įkūrė popiežius Aleksandras IV, sujungęs kelias tokias bendruomenes į vieną. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmasis augustinų vienuolynas įsteigtas XV a. pr., Brastoje. Vėliau tokie vienuolynai buvo įkurti Gardine, Vilniuje ir Kaune.

Bažnytinėje dailėje šv. Augustinas dažniausiai vaizduojamas vidutinio amžiaus, vilkintis vyskupo drabužį su mitra ir pastoralu; kartais vilki abitą su arnotu ant viršaus. Jei vyskupas laiko knygą, pirmiausia pabrėžiama, kad jis yra Vakarų bažnyčios daktaras.

Augustino individualus atributas – perdurta ar, dažniau, liepsnojanti širdis. Vaikelis Jėzus irgi yra jo individualus atributas, beveik visada sutinkamas „Šv. Augustino vizijos“ kompozicijose. Šis siužetas dailėje pasirodė XV a. ir tapo ypač populiarus XVI – XVII a. Be to, dažnai vaizduojamas su kitais Vakarų Bažnyčios Tėvais – Ambraziejumi, Grigaliumi Didžiuoju ir Jeronimu, rečiau su savo motina šv. Monika.

Lietuvoje šv. Augustino tema įvairiapusiškiausiai atskleidžiama Vilniaus šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Pagrindinį bažnyčios fasadą puošia nišoje stovinti šv. Augustino statula. Be tapyto šventojo vyskupo altoriaus paveikslo, koplyčios skliaute išdėstytos trys skulptūrinės kompozicijos : vakarinėje paskliautėje „ Šv. Augustinas prašo Dievą jo širdį  perverti meilės strėle“, rytinėje – „Šv. Augustino vizija, apmąstant Švč. Trejybę“, skliaute – „Hipono vyskupo apoteozė“. Kompozicijos viršuje, debesų fone išnyra Dievo tėvo su simboliniu pasaulio rutuliu reljefinė skulptūra, apačioje – Jėzus Kristus su kryžiumi, pačiame centre – nuolankiai klūpantis šv. Augustinas, kuriam šv. Monika tiesia pergalės vainiką.