šv. Barbora

 

Šv. Barbora  III a. gruodžio 4d.

Barboros gyvenimo legenda pavertė ją viena populiariausių Viduramžių kalendoriaus šventųjų. Esama keliolikos jos legendos versijų. Leidiniuose įvairuoja ir Barboros gyvenamasis laikas (I—III a.). Manoma ją gyvenus Mažojoje Azijoje. Net jeigu, pasak skirtingų jos gyvenimo siužetų, Barbora buvusi nužudyta Romos imperatoriaus Maksimiano (Marcus Aurelius Valerius Maximianus) krikščionių persekiojimo laikais, tai nėra įtikinamas pagrindas įrašyti jos vardą į ankstyvąją martirologiją. Pastebėtina, kad šventosios mergelės Barboros kultas paplito ne anksčiau nei VII a. Romantiškas Barboros gyvenimas, nepagrįstas tikrais istorijos faktais, plačiai atpasakotas Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje". Pasak šio legendų rinkinio, valdant Maksimianui, gyveno kilmingas ir turtingas vyras Dioskuras, kuris garbino stabus, turėjo jauną dukterį vardu Barbora. Ši buvusi labai graži mergina, todėl jos pagonis tėvas uždarė ją į bokštą, norėdamas apsaugoti nuo įkyrių gerbėjų. Gyvendama bokšte, ji studijavo filosofiją ir kontempliavo. Bokštas buvęs dviejų langų, taigi Barbora, tėvui išvykus į tolimą kelionę, paprašė tarno iškirsti trečią langą į vonios kambarį, esą, būsią šviesiau. Pasakojama, kad, tėvui išvykus, Barborą atvertė ją slapta aplankęs ir pakrikštijęs Aleksandrijos teologo ir filosofo Origeno (185-254) mokinys, persirengęs gydytoju. Į grįžusio ir didžiai nustebusio tėvo klausimą, kam reikalingas tas trečias langas, Barbora atsakiusi taip: „(...) siela šviesą gauna per tris langus -Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią." Taip Dioskuras suprato dukrą esant krikščione. Būdamas pagonis, jis labai užsirūstino, todėl Barborai teko slėptis.

Angelai ją nunešę į olos plyšį, bet piemuo mergelę išdavė. Už tai to piemens avys buvo paverstos skėriais. O tėvas, ištraukęs Barborą už plaukų, nuvežė ją prokonsului Marcianui. Ten mergelę kankino, tačiau ji savo tikėjimo neatsisakė. Tada įsiutęs tėvas kardu nukirsdino dukrai galvą. Tą pat akimirką į tėvą trenkė žaibas, ir jo kūnas sudegė.

Šv. Barbora priklauso keturiolikai šventųjų padėjėjų, t. y. grupei šventųjų, turinčių išskirtinę galią padėti sergant, taip pat ir lengvai numirti. Todėl tikėta, kad šv. Barbora apsaugo nuo staigios mirties ugnyje, žaibo ar Žūties per audrą. Nors šventosios mergelės kultas 1969 m. buvo oficialiai sustabdytas Katalikų bažnyčios kalendoriuje, jos populiarumas nesumenko.