šv. Domininkas (Dominykas)

 

Šv. Dominykas (1170-1221) rugpjūčio 8 d.

 

Dominykas gimė Kastilijos miestelyje Kaleruegoje. Jo tėvai buvo kilmingi ispanai - Feliksas Guzmanas ir Huana iš Azos. Krikščioniškoji Ispanija vis dar kovojo su maurų okupacija ir netgi tokiai tituluotai šeimai gyvenimas buvo gana rūstus. Jų pilies sargybos bokštas tebestovi iki šiandien. Jau nuo vaikystės Dominykas buvo ruošiamas kunigystei. Toks sprendimas būdavo priimamas anksti, apspręsdavo vaiko ugdymą ir mokslus, priklausomai nuo to ar jis bus kunigu, ar riteriu. Įgavęs pradinių žinių, Dominykas ėmė eiti dvasininko mokslus pas motinos brolį kunigą. Būdamas maždaug keturiolikos, jis išvyko studijuoti laisvųjų menų ir teologijos į Palencijos universitetą, vieną iš nedaugelio aukštųjų mokyklų Ispanijoje. Tuo laiku pilnas išsimokslinimas, ruošiantis paprastai kunigystei, buvo retas dalykas. Palencijoje siaučiant badui, Dominykas pasirodė atjaučiantis ir dosnus varguoliams. Menkais savo ištekliais, kartais net parduodamas knygas, padėjo alkstantiems. Kartą, neturėdamas pinigų išpirkai, pasisiūlė stoti parduoto į vergiją jaunuolio vieton, ir vergų pirklys, sujaudintas tokio pasiaukojimo, paleido abu. Baigęs studijas, 1196 m., būdamas maždaug dvidešimt ketverių, jis buvo įšventintas kunigu ir tapo šv. Augustino regulos kanauninku Osmos katedroje. Katedros kanauninkai buvo kunigai, susiję su vyskupu. Šios kapitulos vyresnysis ir reformuotojas buvo žymusis Diegas de Azevedo, 1201 metais tapęs vyskupu. Tai jis pastebėjo dar studentą Dominyką ir rūpinosi jo stojimu į kapitulą. Taigi nenuostabu, kad kai 1203 m. Kastilijos karalius Alfonsas VIII paprašė vyskupo Diego keliauti į Daniją, sutvarkyti santuoką tarp jo sūnaus ir Danijos princesės, šis pasirinko jaunąjį kunigą Dominyką lydėti jį tolimoje ir pavojingoje kelionėje. Dvi įvykusios kelionės (1203 ir 1206 m.) lėmė pokyčius Dominyko gyvenime, atvėrė jo akis platesniam pasauliui ir jo problemoms. Keliaudami per pietų Prancūziją jie susidūrė su sukrečiančia situacija. Dominykas pažinojo maurus ir judėjus Ispanijoje, bet čia jis sutiko buvusius krikščionis, kurie atsiskyrė nuo Bažnyčios ir priėmė katarų (nuo graikiško žodžio kajaroi - švarūs) tikėjimą. Vieną naktį užeigos namuose, Tulūzoje, Dominykas įsitraukė į diskusiją apie šias doktrinas su namų šeimininku, priklausančiu katarams. Dominyką taip sujaudino šis žmogus, suklaidintas mito apie du dievus - vieną gerą, bet nutolusį ir pasislėpusį, o kitą blogą ir veikiantį, jog nors ir pavargęs po ilgos kelionės, jis prašnekėjo visą naktį ir auštant užeigos namų šeimininkas grįžo prie tikrojo Dievo, apsireiškusio Jėzuje Kristuje. Iš Danijos Diegas ir Dominykas, užbaigę savo misiją, grįžinėjo į Ispaniją. Kelionė parodė jiems, kad rytuose plyti didžiulės pagonių žemės, laukiančios Evangelijos. Todėl pirmiausiai jie skubėjo į Romą, maldauti popiežių Inocentą III, kad leistų jiems kartu vykti į misijas, tačiau popiežius atsakė, jog vyskupas reikalingas namuose. 1206 m. liepą, grįždami į Osmą, Diegas ir Dominykas susitiko popiežiaus legatus, kuriuos Inocentas III siuntė pamokslauti albigiečiams. Šie skundėsi, kad jų pamokslavimas nepasisekė labiausiai dėl to, jog katarai turėjo didelę šventumo reputaciją tarp žmonių. Diegas griežtai atsakė, jog jie privalo neapleisti savo misijos ir blogam katalikų dvasininkijos pavyzdžiui priešpastatyti pamokslavimą apaštalų pavyzdžiu - einant basomis ir elgetaujant. Tai, apie ką Dominykas su vyskupu Diegu iki šiol tik svajojo, tai yra apaštalinį gyvenimo būdą, dabar reikėjo įgyvendinti praktiškai. Ketverius metus pamokslininkų būrys keliavo po pietų Prancūziją pamokslaudami ir viešai diskutuodami su katarais. Pasakojama, kad vieno disputo metu teisėjai įmetė į ugnį knygas, kuriose Dominykas ir jo oponentai buvo surašę savo tezes ir tik Dominyko knygos nesudegė. 1207 m. prie pamokslininkų prisijungė dar apie dvylika cistersų, ir jie pasidalino į keletą mažesnių būrelių. Diegas, Dominykas ir jų draugas Viljamas iš Claret sutelkė savo pamokslavimą Pruji (Prouille). Čia į Dominyką kreipėsi keletas kilmingų moterų, kurios atsivertusios iš klaidatikystės troško tęsti asketinį gyvenimą Katalikų Bažnyčioje. Taip jis įkūrė pirmąją moterų bendruomenę, kuri tapo naujų misijinių pajėgų prieglauda ir užuovėja. Seserys čia, jau Bažnyčios bendruomenėje, galėjo gyventi griežtą kontempliatyvų gyvenimą, kurio troško. Savo maldomis ir aukomis jos prašė atsivertimo malonės klaidatikiams ir žodžio malonės Dominykui. Vienuolynas šventajam tapo poilsio ir dvasinės atgaivos vieta jo misijinių kelionių metu. Tais pačiais 1207 m. metais vyskupas Diegas mirė, o cistersai galiausiai grįžo namo. Bet Dominykas toliau ėjo pamokslauti. Kartais apsistodavo Pruji (Prouille) vienuolyne, bet didesnę laiko dalį praleido kelyje. Dominykas įgijo vietinių vyskupų pasitikėjimą ir 1213 m. tapo Karkasono (Carcasonne) vikaru, o 1214 m. Fanjo (Fanjeaux) parapijos kunigu. 1215 m. kardinolo legatai pakvietė jį į Tulūzą pamokslauti. Dominykas vis aiškiau suprato, kad vienas pats nieko nepadarys. Žinojo, kad jo siekimą gali įgyvendinti tik naujoviška vienuolinė bendruomenė, pasišventusi uždegančiam pamokslavimui ir gyvenanti apaštalų gyvenimą. 1215 m. pavasarį Tulūzos vyskupas Fulkas patvirtino pamokslininkų broliją savo vyskupijoje ir pirmieji broliai davė įžadus. Vienas jų, Petras Seila atidavė bendruomenei keletą jam priklausiusių pastatų, didžiausias iš jų tapo pirmaisiais brolių namais. Netrukus vyskupas bendruomenės maldai paskyrė šv. Romano bažnyčią. Beliko gauti ordino įkūrimo patvirtinimą iš popiežiaus. Tokia galimybė atsirado kai vyskupas Fulkas tais pačiais 1215 metais vyko į Romą, į IV Laterano Susirinkimą ir drauge pasiėmė Dominyką. Dominykas kreipėsi į popiežių, prašydamas įkurti Pamokslininkų ordiną. Tačiau Susirinkimas buvo uždraudęs naujų ordinų steigimą. Vis dėlto, įžvalgusis popiežius Inocentas III pasiūlė parinkti ordinui, kurio nauda Bažnyčiai neabejojo, vieną kurią nors jau egzistuojančią regulą. Dominykas grįžo į Tulūzą, kur kartu su broliais svarstė, kuri regula labiausiai tiktų jų troškimams. Šis brolių susirinkimas, galima sakyti, ir buvo pirmoji ordino kapitula. Ji tikriausiai įvyko per Sekminių šventes (1216 gegužės 29 d.). Broliai pasirinko šv. Augustino regulą, ne dėl to, kas joje yra, o dėl to, ko joje nėra. Ši regula yra labai bendra, turi tik keletą pamokymų bendram ir dvasiniam gyvenimui, taigi tiko iki šiol Bažnyčioje neegzistavusio ordino kūrimo tikslams. Ji būtinai turėjo būti papildyta savais Pamokslininkų ordino nuostatais, kurie aprėpė įžadus, bendrą gyvenimą ir, visų pirma, studijas. Broliai į savo įstatus įtraukė kai kuriuos premonstrantų įstatų pradmenis, bet dauguma elementų buvo visiškai nauji. Taip buvo paruošta ordino koncepcija, kuri gerokai skyrėsi nuo visų tada egzistavusių vienuolinių bendruomenių. Abatijų vienuolynai, priklausydami konkrečiai vietai, turėjo tik ribotas apaštalavimo galimybes, o abatijos dažnai būdavo labai turtingos. Šv. Benedikto regula savo “ora et labora” nepaliko daug vietos pamokslavimui. Dominikonų ordinas, kuriamas kaip kunigų ordinas, kuriame rankų darbas keičiamas Dievo Žodžio skelbimu. Kunigų elgetavimas tais laikais buvo labai neįprastas dalykas. Dominykas taip pat įtvirtina studijas, kaip vieną iš askezės elementų. Tas, kuris galėtų mokyti tikėjimo pagrindų, turi būti kaip reikiant apsiginklavęs žiniomis. Neturtas yra suprantamas kaip priemonė, jokiu būdu ne kaip tikslas. Su tokiu pasiūlymu šv. Dominykas vėl išsiruošė į Romą. Inocento III įpėdinis Honorijus III 1216 m. gruodžio 22 d. įteikė Dominykui bulę, kurioje patvirtino bendruomenę įsikūrusią prie šv. Romano bažnyčios Tulūzoje kaip vienuolių bendruomenę, priskirdamas ją Regulos kanauninkų šeimai. Tik po Dominyko pastangų 1217 m. sausio 21 d. pasirodė kita bulė, kurioje pripažįstamas Dominyko idėjų naujumas ir atsiranda terminas “praedicatores” - pamokslininkai. Šiame dokumente Honorijus III skatina Dominyką ir jo brolius nenuilstamai skelbti Evangeliją, vadina juos “Nenugalimais Kristaus karžygiais, apsiginklavusiais tikėjimo skydu ir išgelbėjimo šalmu. Be baimės prarasti gyvybę, drąsiai pasitikėdami Dievo žodžiu, aštresniu už dviašmenį kalaviją, prieš visus tikėjimo priešus”.