šv. Elijas

 

Šv. Elijas (IX a. per. Kr.) liepos 20 d.

Elijo vardas reiškia: „Mano Dievas yra Jahvė“ (EL=Dievas. IA=Jahvė).

Elijas gimė devintame amžiuje prieš Kristų, Šventosios Žemės pietryčių dalyje. Kilęs iš levitų giminės ir Aarono palikuonis. Prieš jo gimimą hebrajų karalystė suskilo į Judėjos ir Izraelio karalystes. Judėjos karalystė susidarė iš dviejų genčių (Judo ir Benjamino), kurios sostine tapo Jeruzalė. Izraelio karalystę sudarė visos likusios dešimt genčių, su sostine Samarija. Ši karalystė dar kitaip buvo vadinama šiaurės karalyste, kurioje ir buvo Karmelio kalnas. Tuometinis karalius Ahabas (877-854 pr. K) vedė Jezabelę, kitatautę ir pagonę, su kurios atėjimu prasidėjo dievo Baalo garbinimas ir Izraelio karalystės nutolimas nuo tikrojo Dievo. Visos Elijo pastangos atversti karalių Ahabą ėjo niekais. Galiausiai išpranašavęs trijų metų sausrą ir tuo užsitraukęs Jezabelės persekiojimą, pranašas pasitraukia į nuošalią vietovę šalia upelio, kur varnai jam atnešdavo maisto. Jis buvo apsisiautęs kupranugario kailiu ir persijuosęs diržu. Būtent taip vėliau bus apsirengęs Jonas Krikštytojas. Upeliui išdžiuvus, Dievas jį pasiunčia į šiaure, į vietove vadinama Sarepta (dabartinis Libanas), į našlės namus. Kur padaromi du reikšmingi stebuklai: per visą sausros laikotarpį nesibaigia miltai su aliejumi ir prikeliamas iš mirusiųjų jos sūnus.

Galiausiai Elijas pasirodo karaliui Ahabui ir sušaukia visą Izraelio tautą su visais Baalo kunigais į Karmelio kalną išsiaiškinti kas yra tikrasis Dievas. Elijas išsišaipo iš Baalo pranašų nesugebančių savo dievų pagalba prišaukti ugnies, o kai iš dangaus dievo Jahves siusta ugnis sudegina Elijo aukojamą auką jis liepia išžudyti visus 450 Baalo kunigų. Tai jį padaro vieną iš kruviniausiu pranašų.
Tačiau kai karalienė Jezabelė savo sargybai liepia nužudyti Eliją, jis pabėga į dykumą, kur jį ištinka didelis liūdesys. Nusivylęs jis net prašė, kad Dievas atimtų jam gyvybę.
Vėliau Dievo angelas jį sustiprina ir pasiunčia į Sinajaus kalną, tai tas pats kalnas kur Dievas kalbėjo Mozei; Elijo kelionė trunka 40 dienų. Tai iš tiesų ilgas kelias, kadangi jam perėjus Izraelio ir Judėjos karalystes dar tenka pereiti dykumą (dabartinės Egipto žemės.

Ir štai, nepaisant didelio Elijo tikėjimo ir jo šventumo dėka daromų stebuklų, jo Dievo pažinimas dar netobulas; ten jis pažįsta visiškai kitokį Dievą, kur Jis apsireiškia Elijui švelniame vėjo gūsyje. Šį įvyki galima pavadinti Elijo atsivertimu, nes apsiverčia to meto supratimas apie „rūstu ir kelianti baimę Dievą“. Po šio sutvirtinimo jis vėl pasiunčiamas į Izraelio žemę, kur turi išpranašauti karaliui Ahabui ir jo visai šeimai mirtį. Apie tai sužinojęs, karalius Ahabas atgailauja ir jo pasigailima, bet tik ne jo šeimos. Pranašystė išsipildys bet tik po karaliaus mirties.
Kaip savo paveldėtoją jis išsirenka Eliziejų, kuris tampa vieninteliu paskutinio įvykio liudininkų, tai Elijo pakilimas į dangų ugnies vežime. O jo ištarti žodžiai: „Tėve, tėve! Tu, Izraelio kovos vežimai ir raitija!“, mums pilnai apibūdina Elijo kovos dvasią dėl tikrojo tikėjimo.