šv. Florijonas

 

Šventasis Florijonas (IV a.) gegužės 4d.

Šv. Florijonas priklauso kankinių kareivių grupei. Jau IV a. per. Krikščionių skaičius Romos kariuomenėje buvo gana žymus, ypač tarp eilinių karių. Imperatoriui Diokletianui 302 m. paskelbus krikščionių persekiojimo ediktą, buvo pravestas ir kariuomenės valymas nuo krikščionių. Šv. Sebastianas, šv. Mauricijus, šv. Liberalas, šv. Demetrijus, šv. Jurgis – kariai ir krikščionys kankiniai. Tarp jų ir šv. Florijonas. Jis buvo karininkas, užėmęs aukštas pareigas Norikumo (dab. Austrija) provincijoje. Teigiama, kad buvęs nukankintas Diokletiano krikščionių persekiojimo laikais apie 304 m. Išlikęs ginčytinas liudijimas, kad Florijonas pats pasidavė Diokletiano kariuomenės vado Akvilino malonei, sužinojęs, kad šis suėmė 40 krikščionių, norėjo pasiaukoti , priimdamas jų likimą. Per tardymą drąsiai prisipažino, kad yra krikščionis, buvo du kartus nuplaktas ir pusiau gyvas įmestas į Enso upę su pririšta po kaklu girnapuse. Jo kūną palaidojo netoli dabartinio Linco (Linz) gailestinga krikščionė Valerija. Praėjus keliems šimtmečiams, jo palaidojimo vietoje buvo pastatytas augustinų vienuolių Šv. Florijono abatija.

Šv. Florijono relikvijos, žlungant Romos imperijai,  Va. Buvo perkeltos į Romą. 1138 m. popiežius Liucijus III šventojo relikvijas padovanojo Lenkijos karaliui Kazimierui III Didžiajam ir Krokuvos vyskupui Gedeonui kaip apsaugą nuo rusų invazijos. Nuo šios datos šv. Florijonas laikomas Lenkijos, Linco, Aukštutinės Austrijos šventuoju globėju. Vidurio Europoje šv. Florijono kultas paplitęs ir šiandien. Legenda, kad jis nukankintas ant Enso upės kranto, vietovėje, kur upė įteka į Dunojų, gyva nuo senovės.

Šv. Kankiniui Florijonui nuo seniausių laikų priskiriami stebuklai kilus gaisrui ar potvyniui. Plačiausiai Florijonas garbinamas kaip ugniagesių šventasis globėjas. Vaizduojamas kaip šarvuotas romėnų karys, pilantis iš indo vandenį ant degančios liepsnos.