šv. Hiacintas (Jackus)

 

Šventasis Hiacintas (Jackus) dominikonų vienuolis 1185-1257 rugpjūčio 15 d.

Lenkų šventasis (lenk. Jacek – liet. Jackus). Gimė Silezijoje, netoli Opolės, tarp Vroclovo ir Krokuvos. Laikomas Lenku apaštalu ir garbingu misionieriumi. Autentiškų jo gyvenimo aprašymų nėra išlikę, todėl remiamasi daugiausia legendomis. Pasak jų, Romoje jis įstojo į dominikonų vienuolyną ir 1217 m. su kitais broliais atvyko į Krokuvą. Čia juos priėmė Krokuvos vyskupas Ivo Odrovazas, atiduodamas jiems Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Pasak šaltinių, 1228 m. Jackus, kaip pamokslininkas, kvietė į Kryžiaus žygius prieš prūsus. Jo veiklos teritorijos buvo gan plačios: šiaurės rytuose – Lietuva, rytuose – Kijevas, pietryčiuose – Juodoji jūra, pietuose – Dunojus, šiaurės rytuose – Skandinavija, be to, Silezija, Pomeranija ir Bohemija. Paminėtinas Hiacinto ryšys su palaimintuoju Česlovu, kaip tvirtinama , jo kraujo broliu. Taip pat tvirtinama, kad Hiacinto misionierišką veiklą, ypač jo sakomus pamokslus, lydėjo gausūs stebuklai.  Eilė jam priskiriamų nuostabių ženklų aprašoma Lenkijoje ar brolių dominikonų šventųjų gyvenimų istorijose. Tie laikai – tai dominikonų vienuolijų plėtimosi metas; buvo įsteigta ir pastatyta nemažai vienuolynų. Dominikonų vienuoliai lankėsi ir sakė pamokslus bažnyčiose didžiuliame regione nuo Vyslos ir Dancigo iki Rusijos ir Balkanų. 1238 m. istorijos eigoje, kai dominikonai buvo persekiojami, šiame įvykių sūkuryje dalyvavo ir Hiacintas. Būtent šiuos laikus siekia vėliau plačiai pasklidęs pasakojimas apie šv. Hiacintą, bėgantį iš degančio vienuolyno ir išnešantį jam brangiausią daiktą – monstranciją su Švenčiausiuoju Sakramentu.

Šv. Hiacintas mirė 1257 rugpjūčio 15d. per Marijos Dangun ėmimo šventę, paraginęs savo brolius gyventi neturte, kaip žmones, atsisakiusius žemiškojo gyvenimo. Tai jo dvasinis testamentas. Vaizduojamas dažniausiai kaip vienuolis dominikonas, laikantis rankose monstranciją. Šventuoju jį paskelbė popiežius Klemensas VIII 1594 m.