šv. Ignotas Lojola

 

 

Šv. Ignotas Lojola (1491 – 1556) Liepos 31 d.

Šv. Ignacas (Inigo de Loyola) gimė 1491 m. Lojolos pilyje, baskų krašte, dabartinėje Šiaurės Ispanijoje. Savo šeimoje jis buvo jauniausias iš trylikos vaikų. Sulaukęs šešiolikos jis buvo pasiųstas karo tarnybon pas Chuaną Velazquezą, ėjusį Kastilijos karalystės iždininko pareigas. Patekęs į prabanga ir rafinuotumu tviskančią dvaro aplinką, Ignacas pamėgo šias grožybes, nebuvo abejingas ir moterų grožiui. Dvare garsėjo kaip aistringas lošėjas, didelis nenuorama, mėgstantis pasišvaistyti kalaviju progai pasitaikius.

1521 m. jam kartu su savo ginklo draugais teko ginti Italijos Pamplonos miestą nuo prancūzų, kurie taip pat pretendavo į šį kraštą. Ispanų būrys buvo menkutis, palyginti su prancūzų karių pulkais, ir ispanų įgulos vadas jau ruošėsi atiduoti tvirtovę į svetimas rankas. Šiuo momentu įsikišo Ignacas, įtikinęs tęsti kovą toliau ne dėl pergalės, bet dėl Ispanijos garbės. Iš naujo užvirusių kovų metu Ignacą sužeidė patrankos sviedinys, viena jo koja buvo sulaužyta. Ignaco narsa sužavėjo prancūzus, kurie pasirūpino jį nugabenti namo, į Lojolos pilį, atsigauti. Gydydamasis namuose Ignacas parodė nepaprastą ištvermę. Blogai gijusios kojos kaulus reikėjo iš naujo sudėti, neturint jokių nuskausminamųjų. Nors gydytojai Ignacui jau buvo patarę ruoštis mirčiai, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus dieną (birželio 29) jo būklė ūmai pagerėjo.

Fizinės sveikatos atgavimo metu Ignacas turėjo daug laisvo laiko. Neturėdamas ko nusigriebti jis pageidavo kokių nors „Aukso fondo” romanų. Laimė, Lojolos pilyje nebuvo pasaulietinio skaitalo, ir jam teko tenkintis Šventųjų gyvenimų skaitiniais. Kuo daugiau jis juos skaitė, tuo labiau žavėjosi šventųjų žygdarbiais. Bet tuo pačiu metu galvą kvaršino ir svajonės apie žemišką šlovę, apie vienos kilmingos dvaro damos meilę ir pan. Po tokių ilgų svajonių jis jautėsi nepatenkintas, jam kažko trūko, ramybės širdyje nebuvo. Tokia buvo dvasinio atsivertimo pradžia. Toks buvo ir bundantis gebėjimas skirti dvasias – patirtis, kurias vėliau Ignacas aprašys savo garsiajame veikale „Dvasinės pratybos”. 1522 m. atgavęs fizinę sveikatą ir dvasiškai pagijęs, Ignacas paliko savo gimtąją pilį.

Išvyko kaip piligrimas, norintis likusį savo gyvenimą praleisti Jeruzalėje. Benediktinų Monteserrato vietovėje ant Dievo Motinos vienuolyno altoriaus palikęs savo riterišką kalaviją ir peilį, apsivilko skurdžius piligrimo rūbus. Pakeliui į Barseloną jis sustojo ties Kardonero upe įsikūrusiame Manresos miestelyje. Ilgos valandos maldoje ir darbas špitolėje nenuėjo veltui. Ties šia upe Ignacas patyrė viziją, kuri laikoma reikšmingiausia jo gyvenime. Tai buvo įvykis, kurio metu, kaip liudijo pats Ignacas, jis patyrė ir sužinojo daugiau negu per visą savo gyvenimą. Tai buvo toks Dievo patyrimas, kuris leido jam naujomis akimis žvelgti į visą kūriniją. Malonė visur rasti Dievo veikimą tapo vienu centrinių jėzuitų dvasingumo bruožų.

Iš Barselonos nuvykęs į Romą toliau nukeliavo į Jeruzalę, kur ir norėjo pasilikti visam gyvenimui. Tačiau pranciškonų vyresnysis, kuriam teko pareigos rūpintis tenykščiais katalikais, pranešęs, kad aplinkybės dėl turkų pavojaus tampa itin pavojingos, tiesiog privertė Ignacą grįžti į Europą.

Sulaukęs Kristaus metų, jis ryžosi studijuoti mokslus, privalomus kunigui. Jo uolumas ir įkarštis buvo toks, kad dėl savo entuziazmo aiškinant kolegoms Evangeliją ir mokant maldos, jis net buvo patekęs į inkvizicijos akiratį, ir jam teko praleisti 42 dienas kalėjime. Po kurio laiko jis išvyko į Paryžių tęsti mokslų, kur netrukus subūrė pirmuosius savo pasekėjus. Galiausiai septynių vyrų grupė nutarė priimti skaistybės bei neturto įžadus ir keliauti į Šventąją Žemę. Jei kelionės į Šventąją Žemę taptų negalimos dėl turkų pavojaus, jie pasiryžo keliauti į Romą ir atsiduoti popiežiaus valiai. Belaukiant laivo į Šventąją Žemę, Ignacas buvo įšventintas į kunigus. Pirmąsias savo Mišias jis ketino aukoti Jeruzalėje. Nesulaukęs pakeleivingo laivo, Ignacas ir du jo draugai - Petras Faberis ir Jokūnas Lainezas - nusprendė keliauti į Romą. Pakeliui į Amžinąjį miestą, kai sustojo maldai prie La Storta koplyčios, jis patyrė, kad Dievas bus jam Romoje palankus ir pastatys šalia Kristaus. Tokia žinia Ignacui neleido visiškai aiškiai numatyti, kas jo laukia: ar būsima sėkmė ar gresiantis persekiojimas, mat Kristus buvo patyręs ir tą, ir aną. Popiežius Paulius III juos priėmė su dideliu džiaugsmu ir jauniesiems kunigams pavedė mokyti Šventojo Rašto ir pamokslauti. Būtent Romoje Šv. Marijos Madžorės bazilikoje, Ėdžių koplyčioje, 1538 m. Kalėdų šventės rytmetį Ignacas paaukojo pirmąsias Mišias.

Laikas, leistas Romoje, draugų būrelį subrandino minčiai burtis į bendruomenę, kurios nariai, be įprastinių vienuolinių įžadų – neturto, skaistumo, paklusnumo – specialiai prisiektų ir popiežiui tam, kad jie būtų pasiruošę Šventojo Tėvo valia keliauti į bet kurį pasaulio kraštą ir imtis bet kokių pareigų. Šią bendruomenę oficialiai patvirtino popiežius Paulius III 1540 m. rugsėjo 27 d., ir nuo to laiko jos nariai save laikė Jėzaus draugija (Societas Jesu). Atėjus laikui rinkti pirmąjį Jėzaus draugijos generolą, Ignacas buvo vienbalsiai renkamas šioms pareigoms, tačiau jis vis spyriojosi, kol pranciškonų nuodėmklausys jam paaiškino, kad tokia Dievo valia, ir jis turi paklusti. 1541 m. balandžio 22 d. Velykų savaitės penktadienį draugai davė įžadus kaip nariai naujojo ordino, kurio šūkiu tapo „Didesnei Dievo garbei!”

Likusius savo 15 tarnystės žemėje metų Ignacas praleido daugiausia rūpindamasis savo Draugija, kurios nariai greitu laiku pasklido po visą pasaulį. Jam teko matyti, kaip maža aštuonių žmonių grupė išaugo iki 1000 narių organizacijos. Lojolai teko rašyti ordino konstitucijas ir rūpintis jo narių dvasine „formacija”. Pirmiausia naujųjų narių lavinimui steigtos jėzuitų mokyklos netrukus savo dvasinius ir mokslinius lobius atvėrė ir pasauliečiams nuo Brazilijos iki Japonijos.

Nuo pat dienų, praleistų Paryžiuje, Ignacas kentėjo nuo skrandžio ligų, kurios dar labiau pasunkėjo gyvenant Romoje. 1556 m. vasarą jo sveikata sparčiai nyko, nors gydytojai vis tikėjosi, kad jis tai įveiks, kaip jau buvo atsitikę ne vieną kartą. Tačiau Ignacas žinojo, jog artinasi paskutinioji. Liepos 31 d. naktį jis atidavė savo sielą į rankas Tam, kurį taip mylėjo ir dėl kurio mylėjo kiekvieną žmogų. Popiežius Grigalius XV beatifikavo Ignacą Lojolą 1606 liepos 27 d., o galutinai jis kanonizuotas 1622 m. kovo 12 d.