šv. Jonas Boskas

 

Šv. Jonas Bosko (1815 - 1888)   sausio 31 d. 

Jono tėvai buvo giliai tikintys žmonės. Po ankstyvos vyro mirties, Margarita Bosko užsiangažavusi užsiėmė savarankišku trijų  sūnų auklėjimu. Sunkiai dirbdama  ūkyje, ji nepamiršdavo vaikų dvasinio ir intelektualinio lavinimo: pripratino juos prie religinių praktikų, vedė jiems katekizmo pamokas. Nors pati nemokėjo skaityti ir rašyti, tačiau sugebėdavo iš atminties cituoti išsamias Šventojo Rašto ištraukas. Jonas turėjo derinti mokslus su darbais. Nepaisant slegiančių šeimos nepriteklių ir pastovaus vyresniojo brolio įkyrumo, jauniausias sūnus siekė išsilavinimo. Išminties ieškojimuose Joną visada palaikydavo motina.

Sulaukęs 9 metų, Jonas susapnavo neįtikėtiną sapną. Būdamas tarp draugų jis bandė juos sudrausminti nuo keiksmų naudodamas jėgą.   Tuo metu pasirodė garbingas Vyras, kuris paragino jį skiepyti draugams dorą švelnumu ir meile, o ne jėga. Jonui dvejojant, ar pajėgs, Vyras pažadėjo jam duoti mokytoją – savo Motiną. Tada pasirodė moteris apsirengusi spindinčiu apsiaustu, o Jonas pamatė bandą nepaklusnių gyvulių, kurie staiga tapo paklusniais avinėliais. Jono motina teisingai suprato sapną : „Kas žino, gal tapsi kunigu“ – pasakė. Artėjant pilnametystei Jonas Bosko susidūrė su dilema: ką veikti po mokyklos pabaigimo? Svajojo apie kunigystę. Tačiau tolimesniems mokslams seminarijoje buvo reikalingi pinigai. O jų nebuvo.

Jeigu jau ne į seminariją, tai tuomet stosiu į vienuolyną – nusprendė jaunasis Bosko ir pasirinko pranciškonus. Nors stojimo egzaminą išlaikė labai gerai, vis dėlto dvejojo. Juolab, kad jo dvasios tėvas ir bičiulis – kun. Cafasso patarė stoti  į seminariją. Toliau dvejojant, Jonas susapnavo keistą sapną, kuriame be aiškaus tikslo bėgiojo daugybė vienuolių. Vienas iš jų kreipėsi  į vaikiną šiais žodžiais: „Čia nerasi ramybės. Dievas ruošia tau kitą vietą“. Šio sapno įkvėptas, Jonas Bosko priėmė galutinį sprendimą – įstojo į diecezinę kunigų seminariją Chieri mieste.

1841 metais Jonas Bosko priėmė kunigystės šventimus. Kai įžengė į savo naująjį gyvenimo kelią,  motina pasakė jam: „Atmink Jonuk, pradėti aukoti šv. Mišias reiškia pradėti kentėti! Nepastebėsi to iš karto, tačiau vieną dieną suprasi, kad motina buvo teisi. Nuo šiol galvok tik apie sielų išganymą“. Dievo Kūno iškilmės dieną Jonas atvyko  į savo gimtąją Castelnuovo parapiją aukoti primicijinių šv. Mišių. Parapijiečiai, savo aukomis prisidėję prie Jono mokslų, džiaugsmingai jį sutiko.

Tęsdamas mokslus, kun. Jonas susidūrė su iš pažiūros nereikšmingu įvykiu, kuris  turės labai  didelę reikšmę jo gyvenime. Vieną dieną į zakristiją atėjo vargšas šešiolikos metų vaikinas. Zakristijonas bandė  jį kviesti patarnauti šv. Mišioms, tačiau, kai šis atsakė, jog nesugeba, vyras nemandagiai jį išvijo. Visa tai matydamas, kun. Bosko užtarė vaikinuką ir pradėjo su juo pokalbį. Vaikinas buvo vardu Bartolomiejus Garelli. Pasirodė, kad buvo našlaitis, nemokėjo skaityti ir rašyti, buvo pamiršęs kaip melstis. Dėl savo amžiaus jam buvo gėda vaikščioti į tikybos pamokas kartu su mažais vaikais. Kun. Jonas Bosko pasisiūlė pats mokyti katekizmo. Vaikinas su džiaugsmu sutiko. Tai įvyko 1841-jų gruodžio 8 d. Būtent su šia data siejama didelio darbo pradžia – oratorijos pasimetusiam jaunimui įsteigimas. Vietos, tapusios jaunimui namais, bažnyčia, mokykla ir žaidimų aikštele.  

Valdacco – Turino priemiestis, kur kun. Jono Bosko oratorija surado prieglobstį. Jauni žmonės jautiesi čia kaip namuose, į kuriuos mielai sugrįžtama. Sudarydamas savo auklėjimo programą, kun. Jonas Bosko naudojosi mokslinių tyrimų rezultatais. Veikimo būdą jam diktavo gyvenimas. Pirmiausiai rūpinosi tuo, kad jauniems žmonėms  įskiepytų tikėjimo tiesas ir padarytų juos sąžiningais, tikinčiais žmonėmis. Visokiais būdais kun. Bosko stengiesi pelnyti vaikinų pasitikėjimą. Domėjosi jų problemomis, kartų su jais žaidė, nesudarydavo dirbtinio atstumo. Auklėtiniai jame neįžvelgė griežto prižiūrėtojo, bet atrado jį kaip tą, su kuriuo galima būti ir džiaugtis gyvenimu. Kun. Jonas Bosko nemėgo bausti savo auklėtinių, veikiau stengėsi išvengti atsitikimų, skatinančių bausti. O jeigu ir turėjo skirti bausmę, rūpinosi tuo, kad bausmė nemenkintų žmogiško orumo. Šv. Jonas Bosko savo auklėjimo principuose rėmėsi šv. Pauliaus žodžiais: „Meilė kantri, meilė maloninga, visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (pgl. 1 Kor 13, 4-7).

Kun. Jonas Bosko savo didelio sumanymo globėju pasirinko šv. Pranciškų Salezą. Šis XVI ir XVII a. sankirtoje gyvenęs prancūzų dvasininkas giliai tikėjo Dievo gailestingumu  ir skelbė, kad Dievas  įskiepijo žmogui natūralųjį polinkį daryti gerą. Šv. Pranciškus Salezas buvo geriausiu to pavydžiu. Kun. Jonas Bosko pripažino, kad būtent šis šventasis bus pavyzdžiu jo auklėtiniams.

Mintis apie vienuolijos įkūrimą kun. Joną Bosko lydėjo jau nuo pat studijų laikų Turine. Kelias iki šio tikslo buvo ilgas ir varginantis. Tik 1854 metais jam pasisekė sukurti grupę iš keturių oratorijos auklėtinių, kurie buvo pasiruošę apsivilkti vienuolinį abitą. Tai buvo pirmieji saleziečiai: Artiglia, Cagliero, Rocchetti ir Rua. Vaikus reikėjo maitinti, mokyti, reikėjo drabužių, patalpų, lauko žaidimų aikščių, bažnyčios kasdieninėms maldoms, reikėjo ir darbo. Tačiau kun. Bosko labdara mažai kas žavėjosi. Jis dažnai buvo „kalamas prie kryžiaus“, kentė panieką, buvo apšaukiamas vagimi ir bepročiu, tačiau niekada neabejojo savo misija. Kun. Jono mama Margarita, trokšdama padėti vaikams, atėjo gyventi pas sūnų ir paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido juos guosdama, lopydama vaikų drabužėlius, gamindama valgį.

Pradžioje kun. Jonas Bosko neplanavo kurti moterų vienuolijos. Tačiau buvo laikai, kai daugelis kaimo merginų negaudavo jokio išsilavinimo. Gavęs draugų pastabą, kad ne tik vaikinai turi teisę naudotis oratorijų auklėjimo programa, jis susirūpino šia problema. Taigi greitu laiku, 1872 metais pertvarkė nedidelę Marijos Mazzarello įkurtą bendruomenę į Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutą (salezietės).

Jonas Bosko mirė Turine 1888-ų sausio 31 d. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Darykime visiems gera, nieko neskriauskime! Pasakykite mano auklėtiniams, kad lauksiu jų visų danguje“.

Popiežius Pijus XI beatifikavo kun. Joną Bosko 1929 metais, o 1934 metais tas pats popiežius jį kanonizavo. Kun. Jono Bosko mirties dieną pasaulyje jau buvo įkurti 64 saleziečių namai, kuriuose dirbo 768 saleziečiai. Šiandien visame pasaulyje darbuojasi 17 568 saleziečių. Kun. Jonas Bosko yra jaunimo, jaunų darbininkų ir amatininkų globėjas.