šv. Jonas evangelistas

 

Šv. Jonas evangelistas  (I a.)  gruodžio 27 d.

Jonas laikomas vienas iš keturių evangelistų bei Apreiškimo Jonui knygos autorius. Jo simbolis – erelis, nes tarsi erelis jis pakilo į aukštybes, nukreipė akis į Dievą ir kontempliavo dvasinį Dievo gyvenimą. Dvasios šviesos dėka suvogdamas kai kuriuos jo esminius, įstabiai aiškiai išreikštus bruožus: „ Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Būtent šia gilia įžvalga Jonas pradėjo savo Evangeliją. Būtent jis labai paprastai, bet labai taikliai apibūdino Dievą – „Dievas yra meilė“. Tuo pralenkė visus iškiliausius filosofus, kurie dar prieš jį bergždžiai dėl to laužė galvą.

Visa tai rašydamas Jonas jau buvo nugyvenęs nemažai metų, amžius ir išmintis jau buvo atvėsinę jo karštą dvasią ir svajones apie šlovę, kurios kadaise jį buvo pastūmėjusios kartu su broliu Jokūbu prisiartinti prie Jėzaus ir paklausti, ar, Jo šlovei išaušus, jis galės sėdėti Jo sosto dešinėje, o brolis -  kairėje. O kitą kartą, kai samariečiai nepriėmė Jėzaus, jaunatviškai, impulsyviai ir kiek nepakančiai abu broliai sušuko: „ Mokytojau, ar nori, kad lieptume dangaus liepsnai juos sudeginti?“. Tuomet Jėzus atsakė:“ Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių sielų, o jas išgelbėti.“ Nuo tos dienos abu nirtulingus brolius praminė „griaustinio vaikais“.

Jonas dar buvo beveik berniukas, kai Jėzus jį pašaukė sekti paskui save, užėmė ypatingą vietą tarp dvylikos mokinių, taip pat ir Mokytojo širdyje. Tad jam priskiriamoje Evangelijoje jis pats save pavadino mylimiausiu mokiniu. Šiaip ar taip jis buvo nepaprasčiausių viešojo Jėzaus gyvenimo įvykių - pirmųjų stebuklų, stebuklingo  gausaus žuvies sužvejojimo tinklais ir stebuklo Kanoje, atsimainymo, pasiruošimo Velykų vakarienei bei agonijos Getsemanės sode – liudininkas.

Tik jis vienas, mylimiausias mokinys, priglaudė galvą prie Jėzaus krūtinės per vieną asmeniškiausių ir dramatiškiausių Jo gyvenimo akimirkų – per Paskutinę vakarienę – meilės ir išdavystės vakarienę. „ Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“,- tada pasakė Jėzus. Tai buvo Jo testamentas. Bet kalbėdamas apie Judą, kuris ketino Jį išduoti priešams, Jis pasakė ir tai: “Vienas iš jūsų mane išduos“. Galiausiai kai kiti mokiniai išsilakstė, tik vienas Jonas kartu su pamaldžiomis moterimis sekė paskui Jėzų į Kalvarijas ir taip išgyveno dar vieną savo ir būsimų krikščionių bendruomenių lemtingą akimirką. Nuo kryžiau, jau mirštantis Jėzus jam patikėjo savo motiną.“ Pamatęs savo motiną – taip pasakoja ketvirtas evangelistas – ir šalia mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai :“ Moterie, štai tavo sūnus!“. Paskui tarė mokiniui :‘Štai tavo motina!’. Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.”

Jonas buvo su Petru, kai Marija Magdalietė atbėgo pranešti:“ paėmė Viešpatį iš kapo.“ Taip pat jis buvo pirmasis ant Tiberiados upės kranto atpažinęs Prisikėlusįjį. Jėzus tada jam pasakė tuos slėpiningus žodžius apie jo mirtį, kuriuos kai kas suprato beveik kaip nemirtingumo pažadą: „ ir kaip pasklido gandas tarp brolių,- taip rašo evangelistas,- jog tasai mokinys nemirsiąs.“

Pirmoje Palestinos bažnyčioje jonui kartu su Petru teko svarbiausias vaidmuo, tad jis, kaip rašo šv. Paulius, buvo pripažintas „viena iš Bažnyčios kolonų“.

Pasakojama, kad Jonas buvo Efezo vyskupas ir Azijos evangelizatorius. Jis trumpam buvo nuvykęs ir į Romą, čia suimtas ir įmestas į verdančio aliejaus katilą, iš kurio vis dėl to stebuklingai išlipo gyvas ir sveikas. Taigi ir šiam vieninteliam nuo budelio rankos nemirusiam apaštalui teko paragauti kankinystės. Galiausiai jis buvo ištremtas į Patmos salą. Čia patyrė baisius ir guodžiančius regėjimus, kuriuos aprašė Apreiškimo knygoje. Imperatoriaus Nervos valdymo metu jis buvo išlaisvintas iš tremties ir grįžo į Efezą, kur mirė sulaukęs beveik šimto metų. Jo dvasinis testamentas – tai trys viso pasaulio krikščionims išsiųsti laiškai. Juose švelniai, bet primygtinai kartoja :“ Dievas yra meilė; vaikeliai, mylėkite vieni kitus.“ Tai Kristaus skelbtos žinios esmė, kurią jo mylimiausias apaštalas suvokė ir apibendrino keliuose taikliuose, visų krikščionių bendruomenių paveldu bei gyvenimu tapusiuose posakiuose.