šv. Juozapas

 

šv. Juozapas (kovo 19 d.)

Mato ir Luko evangelijos yra pagrindinis žinių šaltinis apie šv. Juozapą – Švč. Mergelės Marijos sužadėtinį ir vyrą, su kuriuo ji gyveni skaistybėje ir kuris buvo dangiškojo sūnaus Jėzaus įtėvis. Evangelijose jis apibūdinamas kaip „esantis teisus“.

Juozapas, kilęs iš Dovydo namų ir giminės, buvo neturtingas žmogus, vertęsis dailės amatu. Kai patyrė, kad jo nuotaka laukiasi vaikelio, norėjęs ją tylomis atleisti, nedarydamas jai nešlovės. Tačiau per sapną iš angelo sužinojęs apie Jo prigimtį, parsivedė žmoną pas save ( Mt 1, 19 – 24). Dėl gyventojų surašymo jam su besilaukiančia Marija iš Galilėjaus miesto Nazareto teko vykti į Judėjos miestą Betliejų (Lk 2,2 – 5). Juozapas rūpinosi Marija ir Betliejaus tvartelyje gimusiu Jėzumi, globojo juos dėl Erodo persekiojimų skubiai bėgant į Egiptą ir keliaujant atgal į Galilėjos Nazaretą, kartu su Marija nešė Jėzų į šventyklą paaukoti Viešpačiui. Po 12m. jiedu ieškojo sūnaus ir rado Jį „šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį“ (Lk 2,46). Po Jėzaus Kristaus krikšto Evangelijose apie Juozapą daugiau neužsiminama. Manoma, kad jis mirė dar prieš vestuves Kanoje, kur Jėzus pavertė vandenį vynu. Jau minėtame koptų apokrifiniame tekste rašoma, kad prie Juozapo, gulinčio mirties patale, stovėjo Mergelė Marija ir Jėzus.

Šv. Juozapo kultas iškilo Rytuose  V a. kartu su tuo metu ypač populiaria apokrifine „Istorija apie Juozapą“. Vakaruose jis plačiai paplito tik XV a. 1479 m. Juozapo vardas įtrauktas į Romos kalendorių. Viduramžiais krikščioniškajame tikėjime Juozapui buvo skirta svarbių Jėzaus gyvenimo įvykių stebėtojo vaidmuo. Nuo XVIa. Požiūris į Juozapą ėmė keistis. Tam didžiausią įtaką padarė tokios asmenybės, kaip Margarita Kortonietė, Brigita Švedė ir Vincentas Fereris, ypatingą pagarbą šiam šventajam skirę  privačiame pamaldume, bei Teresė Avilietė, pirmąjį reformuotą karmelitų vienuolyną dedikavusi šv. Juozapui. Paminėtas ir jėzuitas šv. Ignacas  Lojola. Šį šventąjį savo dvasiniu autoritetu laikė ir pranciškonai. Taigi tuo metu jis imtas laikyti tikru vienuoliškumo pavyzdžiu, kuriam pasišventė ištisos vienuolių bendruomenės. Taip Juozapo kultas sustiprėjo, tapo savarankiškas ir plačiai pasklido potridentėje Europoje, pirmiausia Italijoje ir Ispanijoje, o paskui ir daugelyje kitų šalių.

1621 m. popiežius Grigalijus XV (1621-1623) kovo 19d.  paskelbė Juozapo švente. Nuo tada jo kultas dar labiau sustiprėjo, netgi persikėlė per Atlanto vandenyną į prancūzų Kanadą.

Šv. Juozapas liaudyje laikomas tobulu tėvo, parengusio Jėzų dieviškai tarnystei, pavyzdžiu. Kaip žmogiškas tėvas, asmenybė ir amatininkas, jis žmonių mylimas ir gerbiamas, todėl jam dedikuota daug bažnyčių.

Individualus šv. Juozapo atributas – lelija, simbolizuojanti skaistumą, taip pat įvairūs dailidės įrankiai, žydinti lazda arba žydinti vytelė.

Šv. Juozapo ikonografija laikui bėgant kūrėsi ir kito. Juozapą buvo įprasta vaizduoti kaip seną žilabarzdį vyrą, panašiai kaip ir apokrifiniuose šaltiniuose. Tik apokrifinėse evangelijose pateikiama duomenų apie Juozapo mirtį. Anot jų, šventasis vyras mirė sulaukęs 111m. Tuo metu prie jo buvę Švč. Marija, Jėzus Kristus ir iš dangaus nužengę angelai. Ankstyvojoje krikščionybėje ir vėliau Juozapas vaizduojamas palyginti retai. Viduramžiais, kai šv. Juozapo asmeniui stokota dėmesio ir gilesnio suvokimo, paveiksluose jį dažnai matome su ramentu – kaip nuorodą į jo impotenciją. Kartais jis buvo vaizduojamas dirbantis medžio darbus arba mokantis šio amato dar vaiką Jėzų. Vėlyvojo Renesanso laikotarpiu, ypač jėzuitų bažnyčių altorių paveiksluose, tapomos Juozapo vainikavimo scenos, kuriose šventasis vyras, laikydamas žydinčią lazdą, klupo priešais Jėzų Kristų, dedantį jam ant galvos vainiką ar karūną.

Baroko laikotarpiu šv. Juozapo ikonografija įvairėja, pakinta jo atvaizdas, ypač po ispanės vienuolės šv. Marijos de Agredos (1602- 1665) regėjimo, kuriame ji šv. Juozapą išvydo kaip energingą 32- ejų metų vyrą. Nuo XVII a. bažnytinėje dailėje labai dažnai vaizduojama Šventoji šeima – Marija, Kūdikis ir Juozapas. Jį matome ir su Jėzaus vaikyste susijusiose siužetuose. Rečiau pasitaiko kūrinių, kuriuose šventasis vaizduojamas dirbantis medžio darbus arba mokantis šio darbo paauglį Jėzų. Tačiau sukuriamas ir kultinis Juozapo atvaizdas, kuriame šventasis vaizduojamas visu stotu, beveik visada kaire ranka laikantis Kūdikį Jėzų, o dešinėje – leliją. Tokie įvairiai komponuojami paveikslai dažniausiai pasitaiko šv. Juozapui dedikuotuose altoriuose.

Lietuvoje šv. Juozapo kulto populiarumą iš dalies atspindi ir jam dedikuotų bažnyčių gausa.

1870m. popiežius Pijus IX paskelbė šv. Juozapą visos Katalikų Bažnyčios globėju, o 1889m. popiežius Leonas XIII pripažino jį esant sektinu pavyzdžiu kitiems tėvams. Pijus XII paskelbė šv. Juozapą visų darbo žmonių šventuoju globėju ir jo šventę paskyrė gegužės 1 d. Popiežius Jonas XXIII šv. Juozapo vardą įtraukė į pirmąją Mišių eucharistijos maldą.

Šv. Juozapas dabar visuotinai laikomas krikščioniškosios šeimos, paprastų darbininkų, ypač stalių, globėju. Taip pat jis laikomas ir laimingos krikščioniškosios mirties globėju.