šv. Kotryna Sienietė

 

Šv. Kotryna Sienietė (1347 – 1380) Ba­landžio 29 d.

Šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė gi­mė 1347 m., o mi­rė su­lau­ku­si vos tris­de­šimt tre­jų me­tų. Bū­da­ma še­še­rių, ji iš­vy­do ne­pa­pras­tą re­gė­ji­mą: virš Sie­nos mies­te sto­vin­čios Šv. Do­mi­ny­ko baž­ny­čios po­pie­žiaus dra­bu­žiais vil­kin­tis Kris­tus kal­bė­jo­si su apaš­ta­lais Pet­ru, Pau­liu­mi ir evan­ge­lis­tu Jo­nu. Mer­gai­tės gal­vo­je vi­sam lai­kui įsi­tvir­ti­no nuo­sta­ta, kad Kris­tus yra po­pie­žius, o po­pie­žius – Kris­tus. Iš čia ir ra­do­si ne­pa­pras­tas jos at­si­da­vi­mas Baž­ny­čiai. Po­pie­žius Pau­lius VI šv. Kot­ry­ną net­gi yra pa­va­di­nęs ta, ku­ri iš vi­sų šven­tų­jų la­biau­siai my­lė­jo Baž­ny­čią. De­vyn­me­tė mer­gai­tė da­vė am­ži­nuo­sius skais­ty­bės įža­dus. Kotryna nuo mažens savo gyvenimą pašventė maldai ir atgailai, nepaisydama griežto tėvų pasipriešinimo. Ji atsisakė sutartų vedybų, būdama 16 metų tapo dominikonų tretininke, o po 3 metų pradėjo dirbti ligoninėse ir su raupsuotaisiais. Jos dvasinio įžvalgumo ir linksmo būdo dėka didelė grupė jaunimo – vyrų ir moterų – tapo jos pasekėjais. Jie lydėdavo Kotryną dažnose kelionėse. Šmeižikiški kaltinimai jai dėl šių mokinių buvo išsklaidyti dominikonų ordino generaliniame susirinkime. Pal. Raimundas Kapujietis buvo paskirtas jos kapelionu. Grįžusi Kotryna padėjo maro aukoms, patyrė regėjimus, o 1375 m. buvo pažymėta stigmatos ženklu. Savo idealus ji pabandė išdėstyti kūrinyje „Dialogai“ ir laiškuose, kuriuos padiktavo, nes pati rašyti nemokėjo. Kotrynos šventumas bei raštai padarė ją įtakinga vėlyvųjų viduramžių dvasine vadove. Su­lau­ku­si dvi­de­šim­ties, dva­siš­kai su­si­tuo­kė su Kris­tu­mi. Dar po tre­jų me­tų vie­nuo­lė pa­ža­dė­jo my­lė­ti ir siek­ti to, ko no­ri Jė­zus.
La­biau­siai šv. Kot­ry­ną Sie­nie­tę iš­gar­si­no ana­lo­gų ne­tu­rin­ti jos veik­la: be­veik be­raš­tė, sil­pnos svei­ka­tos, iš pras­tuo­menės ki­lu­si mo­te­ris su­ge­bė­jo sėk­min­gai spręs­ti pa­čias pai­niau­sias to me­to pro­ble­mas. XIV a. Šven­ta­sis Sos­tas bu­vo Pran­cū­zi­jo­je, Avin­jo­ne, tad dau­gu­ma kar­di­no­lų ir vė­liau iš jų ren­ka­mų po­pie­žių taip pat bu­vo pran­cū­zai. Ka­ta­li­ky­bės sos­ti­nė­je Ro­mo­je ki­lo ne­pa­si­ten­ki­ni­mas „sve­tim­ša­lių po­pie­žių“ val­džia, ne­tru­kus vir­tęs su­ki­li­mu, ku­riam va­do­va­vo po­pie­žiaus val­džia ne­pa­ten­kin­ta Flo­ren­ci­ja. Kot­ry­na ryžosi nu­ra­min­ti aist­ras ir su­tai­ky­ti kon­flik­tuo­jan­čias pu­ses. Flo­ren­ci­jos di­di­kus ji ra­gi­no pa­klus­ti Kris­taus vie­ti­nin­kui že­mė­je, o po­pie­žių kvie­tė Šven­tą­jį Sos­tą su­grą­žin­ti į Ro­mą. 1376 m. rug­sė­jį Gri­ga­lius XI pa­li­ko Avin­jo­ną ir ki­tų me­tų sau­sį at­vy­ko į Šv. Pet­ro ba­zi­li­ką, bet dar po me­tų, 1378-ai­siais, mi­rė taip ir ne­spė­jęs su­tai­kin­ti Ita­li­jos. 
Nau­jo­jo po­pie­žiaus Ur­bo­no VI re­for­mos ne­pa­ti­ko kar­di­no­lams pran­cū­zams – šie klas­ta pa­skel­bė jį ne­tei­sė­tai iš­rink­tu. Į jo vie­tą pa­skir­tas Kle­men­sas III vėl grį­žo į Avin­jo­ną, o ka­ta­li­kai su­ski­lo į Avin­jo­no ir Ro­mos ša­li­nin­kus. Kot­ry­na pa­lai­kė Ur­bo­ną VI ir  sten­gė­si per­kal­bė­ti pran­cū­zų kar­di­no­lus bei prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sius ita­lus, ra­gin­da­ma juos pa­rem­ti tei­sė­tai iš­rink­tą po­pie­žių. Ga­liau­siai, lai­mė­jus Ur­bo­no VI ša­li­nin­kams, šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė Šven­tą­jį Tė­vą su per­ga­le pa­svei­ki­no to­kiais žo­džiais: „Džiau­giuo­si, kad bran­giau­sio­ji Mo­ti­na Ma­ri­ja ir bran­gu­sis Pet­ras, apaš­ta­lų va­do­vas, grą­ži­no jus į jū­sų vie­tą“. At­si­dė­ko­da­mas už pa­ra­mą, po­pie­žius pa­kvie­tė Kot­ry­ną sau į pa­gal­bi­nin­kes ir pa­ta­rė­jas.
Ra­šy­ti šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė iš­mo­ko tik gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je – iki tol už ją tai da­ry­da­vo ki­ti. Šven­to­ji mums pa­li­ko 382 laiš­kus apie pa­sau­lie­čius ir vie­nuo­lius, gar­siau­sius ano me­to di­di­kus, pa­sau­lie­ti­nės ir baž­ny­ti­nės val­džios re­for­mą, tai­kos ir so­li­da­ru­mo bū­ti­ny­bę re­miant Šven­to­sios Že­mės krikš­čio­nis. Dar ži­no­mi šv. Kot­ry­nos dia­lo­gai, ku­riuo­se nuo­sek­liai iš­dės­ty­ta jos mis­ti­ka, dok­tri­na ir įdė­tos 26 mal­dos.
Šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė mi­ni­ma ša­lia iš­ki­liau­sių Baž­ny­čios mo­ky­to­jų. Kaip krikš­čio­nė, ji ža­vė­jo drą­sa ir tuo, kad as­me­ni­nio sa­vo ti­kė­ji­mo gi­lu­mu bei nuo­šir­džiu jo liu­di­ji­mu mo­kė­jo vi­sus pa­lenk­ti prie Die­vo. Ji bu­vo ir ta­len­tin­ga po­li­ti­kė, tu­rė­ju­si di­de­lę įta­ką to me­to ga­lin­gie­siems, bu­vo vi­sur, kur rei­kė­jo at­kur­ti tei­sin­gu­mą, su­tai­ky­ti prie­šus ir su­telk­ti juos ge­riems dar­bams. Ne­pa­pras­ta sa­vo veik­la ji įro­dė, koks veiks­min­gas ga­li bū­ti ti­kė­ji­mas, pa­skleis­tas tarp įta­kin­gų pa­sau­lio at­sto­vų. 


Šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė bu­vo ka­no­ni­zuo­ta 1461 m., 1939 m. kar­tu su šv. Pran­ciš­ku­mi Asy­žie­čiu pri­pa­žin­ta Ita­li­jos glo­bė­ja, o 1970 m. pa­skelb­ta Baž­ny­čios mo­ky­to­ja. 1999 m. spa­lio 1 d. šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė ta­po vi­sos Eu­ro­pos glo­bė­ja.