šv. Kristoforas

 

Šv. Kristoforas (IIIa. ) liepos 24 d.

Keistoforo (Kristupo) kankinystė tradiciškai siejama su Likija (Mažoji Azija) ir Decijaus persekiojimais. Tai vienintelis tikras apie šį šventąjį žinomas faktas.

Ankstyvosios klasikinės legendos, siejamos su Kristoforo vardu, išplėtotos viduramžiais; labiausiai jos išpopuliarėjo po Kryžiaus karų. Pats šventojo vardas (lot. Christophorus- Kristų nešantis)  sukelia galiūno įspūdį.

Manoma, Kristoforą gyvenus III a. Už krikščionybės skleidimą Likijoje imperatorius Decijus pasmerkė jį mirti nukertant galvą. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“ pasakojama, kad galiūnas Kristoforas ieškojęs galingiausio pasaulyje valdovo, kuriam galėtų tarnauti. Pirmiausia jis tarnavęs turtingam ir galingam monarchui, tačiau šis bijojo šėtono. Paskui jis tarnavęs velniui, kol tas neišsidavė bijąs Kristaus. Tada Kristoforas iškeliavęs ieškoti Kristaus. Šventas atsiskyrėlis jam pasakęs, kad jis galįs tarnauti Kristui nešiodamas žmones per gilią ir sraunią upę. Kristoforas taip ir padarė. Kartą jį pažadino mažas berniukas ir paprašė pernešti per upę. Kristoforui pradėjus bristi , kilo audra, o vaikas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Pasiekęs krantą, vyras paklausė vaiko, kas gi jis esąs, kad taip sunku buvo nešti. Vaikas atsakė, kad Kristoforas neša ne tik visą pasaulį, bet ir tą, kuris jį sukūrė; prisipažino esąs Jėzus Kristus. Tam, kad tai patvirtintų, liepė Kristoforui pasodinti savo lazdą šalia trobelės, ir kitą dieną lazda sužaliavo , pražydo ir subrandino datules. Po šio įvykio Kristoforas atsivertė, pradėjo garbinti Viešpatį. Be to, jis nuvyko į Likiją, tačiau nesupratęs tenykščių kalbos, todėl meldė Dievą padėti. Gavęs malonę suprasti, pasisakė esąs krikščionis; nuvestas pas imperatorių, krikščionybės neišsižadėjo, todėl buvo įkalintas kartu su dviem laisvo elgesio moterimis, kurias atvertė į tikrąjį tikėjimą. Kristoforas patyrė įvairių kankinimų: į jį laidė strėles, degino, galiausiai nukirsdino galvą.

Šv. Kristoforas ilgai buvo vienas populiariausių šventųjų. Jį garbino Rytų ir Vakarų Bažnyčios. Jau 250 m. Konstantinopolyje  jam buvo dedikuota bažnyčia. 1969 m. Katalikų bažnyčios kalendoriuje jis paliktas tik tose vietovėse, kur nuo seno buvo gyvas jo kultas.

Kadangi jis šventai atliko kasdienes savo pareigas – nešiojo per upę žmones (ir patį Kristų), ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi, Kristus šį šventąjį apdovanojo didelėmis malonėmis. Išpažįstantieji katalikų tikėjimą neabejoja, kad jo užtarimas apsaugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, o namus – nuo stichinių nelaimių – griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų. Taip pat atverčia nusidėjėlius, gydo alkoholikus, gelbsti nuo staigios ir netikėtos mirties, epilepsijos priepuolių, todėl jo statulos buvo statomos pakelėse, prie tiltų, namų, bažnyčios.

Šv. Kristoforo vaizdavimo sakralinėje dailėje ikonografija remiasi keliais legendiniais siužetais. Jam būdinga trys individualūs atributai – Kūdikėlis Jėzus, lazda ir palmė. Nuo viduramžių paveiksluose ir skulptūrose jis vaizduojamas brendantis per upę, ant pečių jam sėdi Kristus, laikantis Žemės rutulį, o pats Kristoforas yra atsirėmęs į didelę palmės lazdą.