šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė

 

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ( spalio 1d.)

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė priklauso šventųjų grupei, kuri atsirado XIX a. ir buvo pavadinta „mažaisiais šventaisiais“. Tai tie šventieji, kurie nebuvo naujų vienuolijų steigėjai, neatliko Bažnyčios reformų ir nepaliko reikšmingų teologijos kūrinių. Tačiau jie savo kasdienio gyvenimo šventumu, dvasinės kančios grynumu liudijo Dievo esatį. Šv. Teresė vadinama „mažąja“ ir tada, kai lyginama su bendravarde Terese Aviliete.

Teresė gimė Alensone (Prancūzija)1873 m. sausio 2 d. gausioje Martenų šeimoje: iš 9 vaikų ji buvo jauniausia. Tėvas Liudvikas Martenas (Louis Martin) ir motina Zelija Geren (Zelie Guerin) jaunystėje norėję savo gyvenimą pašvęsti Dievui, tačiau į vienuolyną nebuvo priimti. Susituokė 1858 m. taigi Teresė nuo mažens augo giliai tikinčioje šeimoje. 1977 m. rugpjūčio pabaigoje, jaunėlei sulaukus vos ketverių su puse, mirė motina, todėl tų pačių metų rudenį šeima persikraustė į Lizjė (Lisieux) 1882m.teresė sunkiai susirgo, seseriai Paulinai , buvusiai jai antra motina, įstojus į karmeličių vienuolyną. Teresėlė pasveiko tik per Sekmines – 1883 m. gegužės13 d., kai išvydo Dievo Motinos šypseną. Vis dėlto dveji metai, kai seserys viena po kitos pasirinko vienuolystės kelią, ypač jautriai Teresėlei, dvasiniu požiūriu buvo labai kankinantys. Iš gilios vidinės krizės ji išsivadavo tik per 1886 m. Kalėdas; pasak jos pačios, „ tą šviesią Kalėdų naktį prasidėjo trečiasis mano gyvenimo etapas, iš visų gražiausias. Jėzus akimirksniu įveikė tai, dėl ko kankinausi visą dešimtį metų. Mano širdis prisipildė meilės, troškau daryti gera. Tapau laiminga!”.

Teresė dėjo daug pastangų, kad ją, vos sulaukusią 15m. amžiaus, priimtų į vienuolyną. Pagaliau 1888 m. balandžio  9 d., per apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę, ši atkakli ir ryžtinga mergina buvo priimta į Karmelio vienuolyną. 1890 m. rugsėjo  8  d. Teresė davė įžadus. Kūdikėlio Jėzaus vardą ji pasirinko pati, gyvenime norėdama eiti „mažuoju keliu“. Ji norėjo rasti patį mažiausią, patį tiesiausią, patį trumpiausią, paprasčiausią naują kelią į tobulą meilę. Einant juo nereikia jokių išskirtinių žinių nei gebėjimų, o tik širdies nusiteikimo mylėti Dievą ir žmones. Meilė turi būti didelė, stipri ir ištikima. Svarbiausi dalykai Teresės gyvenime buvo auka ir malda.

1894 m., po tėvo mirties, sesuo Selina irgi įstojo į tą patį Lizjė Karmelio vienuolyną. Apie tą laiką, galbūt patarta vienuolyno Motinos priorės, Teresė pradėjo užrašinėti savo vaikystės prisiminimus. Tada pasirodė ir pirmieji džiovos požymiai. Ji ir mirė nuo šios ligos 1897 m. rugsėjo30 d. Teresės kūnas buvo palaidotas Lizjė miesto kapinėse. Ant jos kapo medinio kryžiaus buvo užrašyta „ Noriu išgyventi savo dangų, darydama gerą žemėje“.

Liko atsiminimų prirašytas sąsiuvinis, savotiškas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės testamentas. Prieš pat mirtį sesuo Teresė baigė rašyti savo autobiografiją, pavadintą „Vienos sielos istorija“. Praėjsu metams po jos mirties, 1898 m. kovo 7 d. vyskupui Hugonenui leidus, rankraštis buvo atspausdintas ir iš karto sulaukė pasisekimo. Trumpu laiku Teresė tapo žinoma visame pasaulyje. Maldininkai iš viso pasaulio kraštų traukė prie jos kapo, prašydami atsivertimo ir sveikatos. Būta palai daug liudijimų apie staigius pagijimus , daugybe atsivertimų. Todėl imta reikalauti Terese paskelbti šventąja.1907 m. kovo 15 d. šiai įdėjai pritaręs popiežius Pijus X privačioje audiencijoje yra ją pavadinęs didžiausia Naujųjų laikų šventąja. Procesas užtruko dėl Pirmojo pasaulinio karo.  Todėl tik  1925 m. gegužės17 d. tas pats popiežius įtraukė Teresę į Šventųjų sąrašą. Dar po dviejų metų šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  buvo paskelbta viso pasaulio misijų globėja. Popiežius Pijus XI įpareigojo vietos vyskupą pastatyti baziliką, dedikuotą Teresei. Ji buvo pašventinta 1937 m. liepos 11 d.

Šiandiena Lizjė miestas yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kulto centras. Čia kasmet apsilanko daugybė piligrimų.

Dailėje ilgą laiką Teresė vaizduota su meilia šypsena. Labiausiai paplitusiame atvaizde  šventoji karmelitė vaizduojama su kryžiumi ir rožėmis rankose. Toks paveikslas tūrėtų priminti jos žodžius: „ Kai būsiu danguje, barstysiu ant žemės rožes“. Deja, visos neretušuotos Teresės nuotraukos buvo paskelbtos tik  1961 m., praėjus dvejiems metams po sesers Selinos mirties. Tai išlaisvino Teresę nuo ankščiau sesers Selinos sukurto jos įvaizdžio. Lietuvoje ne vienoje bažnyčioje, ypač XX a. Statytoje, galima rasti jai dedikuotą altorių. Dažniausiai jame matome senojo tipo paveikslą.