Vilniaus Arkangelo Mykolo Bažnyčia

 BAŽNYČIOS ISTORIJA. Nuo 1495 m. Vilniaus priemiesty — Užupyje — buvo Nekalto Prasidėjimo Marijos seserų bernardinių vienuolynas, įsteigtas trijų tretininkių: Barboros Radvilaitės — Mikalojaus I dukters, Daratos ir Onos Aleknavičiūčių — Aleknos Sudimantaičio, Vilniaus vaivados, dukterų. 

Vienuolės, ilgą laiką neturėdamos savo bažnyčios, pamaldoms vaikščiojo į bernardinų bažnyčią. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, vėliau didysis etmonas Leonas Sapiega, kuris turėjo aikštėje prieš bernardinų bažnyčią savo rūmus, matydavo, kaip vienuolės žiemą ir blogam orui esant kasdien per tiltą eidavo į bažnyčią, įsimaišiusios į žmonių minią, kuri ne kartą joms net kelio neduodavo. Jis nutarė seserims pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. Pirmiausia seseris apgyvendino savo rūmuose, o po dvejų metų, kai buvo pastatytas vienuolynas ir bažnyčia, 1596.IV.29 iškilmingai įvedė 8 vienuoles į joms skirtą šv. Mykolo bažnyčią. Nors galutinai ji buvo įrengta tik 1625 m. Ta proga Teofilė Sapiegaitė, Leono brolio Andriejaus Sapiegos, Mstislavos vaivados, duktė padarė vienuolės įžadus. Patsai bažnyčios steigėjas procesijos prieky nešė Marijos paveikslą, kuris yra šios bažnyčios didžioji brangenybė. 
Tačiau čia apsigyvenusios vienuolės patirdavusios nemalonumų iš reformatų kalvinų, kurie priešais minėtus pastatus buvo įsitaisę savo maldos namus. L.Sapiega įsakęs pastatyti mūrą, kuris saugotų vienuolyną nuo galimų kalvinų užpuolimų. 1633 m. vienuolyno globėjas mirė ir buvo palaidotas jo paties išsimūrytame rūsyje po bažnyčia. 
Bet ir po jo mirties katalikų ir reformatų nesutarimai nepranykę. 1639.IX.29 vienas kalvinų didikas kėlęs krikštynas. Jo butas buvęs priešais šv. Mykolo bažnyčią. Kai kurie svečiai pasigėrę, o Piekarskis ir Rakauskas sumanę pašaudyti kuosas, tupėjusias ant kalvinų maldos namų stogo. Vienas šovinys, tyčia ar netyčia, pataikęs į Švč. Mergelės Marijos paveikslą, nupieštą šv. Mykolo bažnyčios fasade, kitas pramušęs lango stiklą ir pataikęs į vargonus. Vienuolės pakėlė triukšmą, ėmė skambinti varpais. Susirinko žmonių minia ir vadovaujama jėzuitų mokinių užpuolė kalvinus. Vilniaus vaivada Kristupas Radvila atsiuntęs karinį dalinį, kuris išvaikęs riaušininkus. Kalvinams buvo iškelta byla ir 1640.V.26 Seimo sprendimu jų maldos namai buvo uždaryti ir nugriauti iki pamatų. Kitus pasistatyti buvo leista tik už miesto ribų, Pylimo gatvelėje. Iš nugriautos kalvinų bažnyčios plytų bernardinės pasistačiusios savo bažnyčios varpinę. 
Kai 1655 m. Vilnių užėmė maskoliai, vadovaujami Chovanskio, prasidėjo gyventojų žudymas, plėšimai. Ypač buvo apiplėštos ir naikintos bažnyčios, net vienuolynų rūsiai — kapai. Rusų kazokai įsibrovė į šv. Mykolo bažnyčios požeminį rūsį, kurio anga yra šalia didžiojo altoriaus, ir brangiausius karstus apiplėšė. Čia buvo laidojami Sapiegų giminės nariai ir bernardinės. Kazokai išpjovė bažnyčioje užsidariusius žmones, žiauriai nužudė abatę Daratą Siedleščinskaitę. O kas buvo išlikę maskolių nepaliesta, sunaikino 17 dienų trukęs gaisras. 
Po tos nelaimės kitas bernardinų geradarys Vilniaus vaivada Povilas Sapiega 1661 m. atstatė jau baroko stiliumi bažnyčią ir vienuolyną. Didysis altorius buvo padarytas iš juodojo, raudonojo, žaliojo ir rausvojo marmuro. 
1703 m. šventoriuje buvo išmūryta galerija. Dabar ją primena keletas stulpų. 1715 m. pastatyta varpinė. Šiaurinė šventoriaus siena su užmūrytų arkų motyvais pastatyta tik 1874 m. Per 1812 m. ansamblis nenukentėjo. 
Rusų valdžios įsakymu 1864 m. bernardinų vienuolynas buvo panaikintas, turtas atimtas, o bažnyčia 1885 m. uždaryta. Vienuolės buvo išgabentos pas benediktines, kur jos visos išmirė. 
Uždaryta bažnyčia nyko ligi 1905 m., kai po daugelio demaršų ir prašymų caras leido Sapiegų giminei bažnyčią suremontuoti kaip šeimos privatų mauzoliejų be teisės naudoti viešoms pamaldoms. Susilpnėjus rusų spaudimui 1912 m. bažnyčia atidaryta viešam naudojimui. 1918 m. vėl atsikūrė bernardinės. Jos surankiojo ir sutvarkė kūnų liekanas, sudėjo į naujus karstus ir palaidojo. 1933 m. atnaujinti požemiai ir antkapiai. Juos buvo galima lankyti pro įėjimą šalia didžiojo altoriaus. 
Bažnyčioje yra keli antkapiai, tarp jų fundatoriaus Leono Sapiegos (1633 m.) ir dviejų jo žmonų. 
Po II pasaulinio karo okupacinė valdžia ėmėsi uždarinėti bažnyčias. Šiam reikalui "gera proga" buvo lenkų katalikų dalinė repatriacija į Lenkiją 1946 m. Buvo uždaryta 30 bažnyčių bei viešųjų koplyčių. Tarp jų — ir šv. Mykolo. 1972 m. joje įsteigtas Architektūros muziejus, o vienuolyne — Paminklų konservavimo institutas. 


PAVEIKSLO ISTORIJA. Padavimas sako, kad šis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas yra apie 1518 m. rastas kažkurios bažnyčios griuvėsiuose. Pagal kitus šaltinius — rastas miške apgriuvusioje pirkelėje. Paveikslas buvo atiduotas Vilniaus bernardinams, kurie jį pakabino vienuolyno prieangyje. Kartą vienas prie to paveikslo besimeldžiantis broliukas išgirdo balsą: "Noriu turėti didesnę pagarbą ir tinkamesnę vietą". Po to paveikslas buvo perkeltas į bažnyčią. Žmonės tuoj pradėjo jį gerbti ir greitai patyrė gausių malonių. Pranciškonai, Leono Sapiegos prašomi, 1624 m. atidavė jam paveikslą, kurį jis pats su procesija pernešė į šv. Mykolo bažnyčią. 
1655 m. seserys bernardinės, bijodamos maskolių, surinko visus votus ir brangenybes ir nuvyko į Juknavičius Palenkėje. Išvijus iš Vilniaus rusus, jos grįžo atgal. Iš bažnyčios ir vienuolyno po gaisro buvo likę tik griuvėsiai. Betgi stebuklingas paveikslas rastas nesudegęs, tik šoniniai triptiko sparnai buvo sulaužyti, o Marijos veidas nuo liepsnos ir dūmų kiek pajuodęs. 1662-1669 m. paveikslui buvo padaryti drabužius vaizduojantys paauksuotos sidabro skardos apkalai. 
Paveikslo garsui vis plačiau sklindant, kilo mintis apvainikuoti jį Vatikano kapitulos vainikais, kas ir įvykdyta 1750.IX.8. Karūnos buvo auksinės, darytos Italijoje, puoštos perlais ir brangakmeniais. 
Rusų valdžiai uždarius šv. Mykolo bažnyčią, paveikslas 1866 m. buvo perkeltas į artimiausią bernardinų bažnyčią ir įtaisytas šoniniame altoriuje. Pamaldūs katalikai ir čia nenustojo garbinti Marijos. 
Po 1912 m. paveikslas grąžintas į šv. Mykolo bažnyčią. 
Pasibaigus II pasauliniam karui, iš valdžios uždarinėtų bažnyčių religiniai paveikslai laikinai buvo sugabenti į šv. Dvasios bažnyčią. Iš ten stebuklingą paveikslą be Kurijos leidimo 1974 m. valdžia pasiėmė į Lietuvos dailės muziejaus saugyklą. 1981 m. buvo nustatyta jo tapatybė. 1984-1987 m. restauravo ir 1988 m. jis pakabintas Katedroje, paverstoje Paveikslų galerija. Grąžinus katedrą tikintiesiems, ir grąžintas paveikslas yra joje. 
Apie stebuklingą paveikslą rašė "Vakarinės naujienos" 1985.VIII.5 ir "Gimtasis kraštas" 1988 m. Nr.10. Pastarajame savaitraštyje yra paveikslo nuotrauka. 
Štai įdomesnės ištraukos iš Eglės Surotkevičiūtės straipsnio laikraštyje ir Irenos Vaišvilaitės ir Arūno Bėkšto straipsnio savaitraštyje: 
"/.../ Karūnų ir apkaustų likimas nežinomas. Karūnavimui paveikslą ruošė Krokuvos bernardinų vienuolyno dailininkas Jonas Antanas Kondratavičius (ant paveikslo yra jo parašas, ta proga reprodukavęs paveikslą graviūroje. Ant paveikslo rasti du parašai. Vienas ant tapybos sluoksnio, antras — ant paauksuoto fono). /.../ Smarkiai apnykęs paveikslas buvo užkonservuotas. 1984 — 1987 m. jį restauravo P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centro specialistai. Pirmiausia jį ištyrė restauruotojai. Dažų sluoksnio tyrimas parodė, kad Marijos veidas tapytas kiaušinio tempera, o visa kita kompozicijos dalis — aliejiniais dažais. Rentgenogramos patikslino šių skirtingų ir įvairialaikių tapybos technikų ribas. Nustatėme, kad XVI a. paveikslas buvo tapytas ant liepos lentų skydo. Matyt, tapyba buvo smarkiai sunykusi, nes palikta tiktai centrinė lenta, ant kurios išsaugotas tik Marijos veidas. Ši lenta suploninta iki 0,5 cm storio ir užklijuotos dar šešios ąžuolinės lentos ir ant tokio skydo nutapyta dabartinė kompozicija. Marijos veido dažų sluoksnyje — apdegimo pėdsakai. Kitur jų nėra. Aišku, kad šie pakeitimai padaryti po gaisro (panašu, kad po 1656 m.). Deja, jau niekas negalės nustatyti, ar iš tikrųjų anksčiau jame buvo pavaizduoti šv. Petras ir šv. Povilas. Restauruoti buvo sudėtinga. Dalis tapybos visai sunykusi, atšokę dideli dažų ir grunto plotai, lentos keliose vietose perskilusios. Aukščiausios kategorijos restauruotojas Alfonsas Gudzevičius sustiprino lentų skydą, prityrusios restauruotojos Elvyra Olubienė ir Janina Bilotienė sutvirtino dažų ir grunto sluoksnį, užgruntavo ir retušavo ištrupėjusias vietas, nuvalė ankstesnius užtapymus (paskutinį kartą paveikslas restauruotas lenkų specialistų 1935 m.)”. 
V.Kojalavičius rašo, kad paveikslas buvęs lyg altorėlis — triptikas, kurio šoninėse dalyse buvo šv. Petras ir šv. Povilas. Leonas Sapiega, prieš padovanodamas paveikslą seserims, liepė geram dailininkui jį atnaujinti, ypač kad apaštalų atvaizdai buvo labai nublukę. Sumanus dailininkas nedrįso liesti Švč. Dievo Motinos veido (V.Kojalavičius rašo, kad dažai jokiu būdu nelipę), o tik kiek pataisė Kūdikėlio galvutę ir vietoj apaštalų nupiešė šv. Pranciškų Serafietį ir šv. Bernardą iš Sienos. 
nuotrauka

APRAŠYMAS. Paveikslas 257x187 cm dydžio. Kompozicijos centre — Marijos, visu ūgiu stovinčios ant pusmėnulio su Kūdikiu ant kairės rankos, atvaizdas. Iš kraštų — du bernardinų vienuoliai. Virš Marijos galvos 4 angelai laiko karūną. Iš už Marijos prie jos kojų du angeliukai. Prie vienuolio, priklaupusio iš dešinės Marijos pusės, yra avinėlis. Paveikslo dešiniajame kampe viršuje — kryžius su prikaltu Kristumi. Kairiajame — Ostija su IHS raidėmis. Paveikslo fonas auksinis, ornamentuotas. Šiek tiek susikaupusios Dievo Motinos veido bruožai lygūs, kiek pailgi, nutapyti rusvai rožiniais tonais; rudi, pagal gotikos madą susukti plaukai krinta ant pečių, per kaktą juos juosia žalsva juosta su auksinėmis rozetėmis. Madona vilki raudona, aukso gėlytėmis papuošta suknia su auksu siuvinėta apykakle; jos klostės, nutapytos violetiniais rudais šešėliais, ir pilkai žalsvo apsiausto su auksiniais apvadais atlankai kompozicijai teikia dinamiškumo. 
Kūdikis baltai rusvais marškinėliais, kairę ranką uždėjęs ant atverstos, padėtos ant jo kelių knygutės, dešine ranka dviem pirštais laimina. 
PAVEIKSLO VAINIKAVIMAS. Kadangi bažnyčios fundatoriais buvo Sapiegos, jie ir rūpinosi gauti šv. Sosto leidimą paveikslui vainikuoti Vatikano kapitulos vainikais. Jau 1732 m. Trakų pilininkas, vėliau Lietuvos kancleris Jonas Fridrichas Sapiega, būdamas Romoje, gavo iš popiežiaus Klemenso XII dekretą, leidžiantį vainikuoti stebuklingą šv. Mykolo bažnyčios Marijos paveikslą. Bet dėl karaliaus Augusto II mirties ir po to sekusių neramumų valstybėje vainikavimas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Ir tik 1750 m. buvo pakartotinai įteiktas prašymas popiežiui Benediktui XIV. Gavus leidimą, vainikavimo iškilmės paskirtos 1750.IX.8. 
Iš Romos gryno aukso vainikus parvežė bernardinų kustodas Savičius. Vainikai buvo patalpinti šv. Nikodemo bažnyčioje už Aušros Vartų Vilniaus tribunolo apsaugoje. Vainikavimo išvakarėse, 2 val. po pietų, susirinko dvasininkija, cechai su vėliavomis, kariuomenė ir daugybė žmonių. Vilniaus katedros prelatas Tomas Zeinkavičius (vyskupo brolvaikis ir vėliau vyskupo pagalbininkas), asistuojamas aukštųjų dvasininkų, bažnyčioje atgiedojus Marijos litaniją, priėmė ant bažnyčios slenksčio iš Savičiaus rankų ant aksominės pagalvėlės padėtus vainikus. Prasidėjo procesija, giedant "Gaude, Mater Polonae", grojant orkestrui, mušant būgnams, gaudžiant visų Vilniaus bažnyčių varpams, šaudant iš patrankų. Paveikslą lydėjo kavalerijos eskadronas su nuogais kardais. Plevėsuojant vėliavoms, susirinkus viso Vilniaus dvasininkijai, būriams vienuolių, esant gražiam, saulėtam orui visa tai sudarė nepaprastai įspūdingą vaizdą. Procesija praėjo pro 8 iškilmių vartus, pastatytus įvairiose miesto vietose. Pirmieji išpuošti vartai (prie Aušros Vartų) buvo pastatyti karmelitų. Prie kiekvienų vartų procesija sustodavo; ten sakė pamokslus narys to ordino, kuriam priklausė vartai. 
Bernardinų bažnyčioje buvo pastatyti 2 sostai su baldakimais: paveikslui ir Vilniaus vyskupui Zienkavičiui, kuris atnešus paveikslą atlaikė iškilmingus mišparus. Įvairių spalvų lempos ir tūkstančiai žvakių apšvietė bažnyčią iš oro ir vidaus. Didysis altorius buvo papuoštas aksomu ir aukso apvadais, o sienos nukabinėtos šilku. 
Rytojaus dieną, vos prašvitus, patrankų šūviai pirmieji paskelbė vainikavimo iškilmių pradžią. Nesuskaitoma žmonių minia susirinko aikštėj prieš bažnyčią. Atvyko vyskupas — vainikuotojas, lydimas vyskupų pagalbininkų: Antano Žalkausko ir A.Maraino, prelatų, kanauninkų, daugybės kunigų ir vienuolių, senatorių ir kitų aukštų pareigūnų. 
Įėjus į bažnyčią, vyskupas pirmiausia pasimeldė prie didžiojo altoriaus, paskui prie stebuklingo paveikslo ir sėdo į sostą. Paskaičius Vatikano dekretą, giedant “Te Deum laudamus”, vyskupas uždėjo ant Marijos ir Kūdikėlio galvų vainikus, o paskui atlaikė pontifikalines mišias. Po evangelijos, prieš pamokslą, katedros kanauninkas ir apaštališkasis protonotaras Samuelis Rodkevičius prisiartino prie seserų kliauzūros grotų. Už jų klūpodama vienuolyno viršininkė su savo patarėjomis prisiekė, kad tuos vainikus visuomet saugos ir neleis, kad juos nuo paveikslo nuimtų. Iškilmės su visuotiniais atlaidais, gautais iš Romos, truko 8 dienas. To įvykio atminčiai Romoje buvo nukaldintas aštuoniakampis medalis, kurio vienoj pusėj buvo apvainikuoto paveikslo atvaizdas, o kitoje — arkangelo Mykolo atvaizdas su užrašu "Vivat Deus". Kitas, ovalinės formos medalis buvo nukaldintas Vilniuje. Jo vienoje pusėje atvaizduotas skydas su įrašu "Quis ut Deus", o antroje — Marijos monograma su vainiku ir įrašu "Coronata corda coronat" — “Vainikuotoji vainikuoja širdis” (J.Vaišnora). 

MALONĖS. Paveikslas pradėjo garsėti stebuklais dar brolių bernardinų bažnyčioje. 
Kai 1630 m. gaisras naikino Vilniaus miestą ir aplink seserų vienuolyną visi namai virto pelenais, pats vienuolynas ir bažnyčia stebėtinai liko gaisro aplenkti. Tai buvo priskirta ypatingai Marijos globai. 
1655 m. maskoliams plėšiant Vilnių, gaisre žuvo knyga, kurioje buvo užrašinėjami prie paveikslo įvykę stebuklai. 
Po okupacijos ir gaisro paveikslui stebuklingai išlikus, žmonės dar labiau šaukėsi Marijos globos. Visi stebuklai vėl buvo uoliai užrašinėjami. 
Kai 1669 m. buvo jau aprašyta 70 priesaika patvirtintų stebuklų, uoli vienuolyno viršininkė Konstancija Sokolnickaitė pasiryžo juos paskelbti spaudoje ir tuo būdu Marijos garbę dar plačiau paskleisti. Ji prašė Vilniaus vyskupą stebuklus ištirti ir juos patvirtinti. Vyskupas Aleksandras Sapiega tam reikalui paskyrė komisiją, kuri, vadovaujama jo pagalbininko Mikalojaus Slupskio, apklausinėjo, prieš tai gavę priesaiką, daugybę liudininkų ir savo darbą 1669.XI.10 pristatė vyskupui, kuris ištirtus stebuklus patvirtino raštu 1670.III.13, o savo ganytojiškame rašte patį paveikslą paskelbė stebuklingu ir paragino vyskupijos tikinčiuosius visuose savo sielos ir kūno reikaluose kreiptis į tą, kurios gailestinga širdis visiems yra atvira.