Vilniaus Bonifratų Švento Kryžiaus bažnyčia

ISTORIJA. Kur stovi ši bažnyčia? Pagal legendą, 1333.III.4 pagonys nužudė 14 pranciškonų, kuriuos į Vilnių iš Podolės buvo pakvietęs Petras 

Goštautas ir apgyvendinęs savo namuose toje vietoje, kur vėliau buvo vyskupų rūmai. Jam ir DLK Algirdui nesant Vilniuje, pagonys užpuolę 
pranciškonus. Septynis iš jų prikalę prie kryžių ant Plikosios kalvos (Trijų kryžių kalno) ir paskui įmetę į Vilnelę. Kitiems septyniems nukirtę 
galvas vietoje. Grįžęs Goštautas surinkęs kankinių kūnus ir gražiai palaidojęs toje vietoje, kur šiandien stovi šv. Kryžiaus bažnyčia, ir ant jų 
kapo pastatęs kryžių. Vėliau buvo pastatyta koplyčia, kuri 1524 m. sudegė.

Pagal kitą literatūros šaltinį, keturi pranciškonai buvo prikalti prie kryžių ir įmesti Vilnelėn, o trys nukryžiuoti.

Tačiau Vilniaus vyskupo Jokūbo, vadinto Plichta (1398 — 1407), valdymo metu 1406 m. Vilnių nusiaubė Smolensko kunigaikštis Jurijus 
Sviatoslavičius ir išžudė pranciškonus. (Iš J.Kurčevskio "Biskupstwo Wilenskie". V., 1912) (Palyginimui: Algirdas 1345 — 1377.)

1543 m. bažnyčią pastatė Vilniaus vysk. Paulius Algimantas Alšėniškis. Jis tų pačių metų rašte mini, kad vyskupų sode pranciškonų kankinių 
garbei stovįs paminklas — kolona su kryžiumi, kuris per 1531 m. gaisrą likęs nesunaikintas. Tas kryžius laikomas stebuklingu ir buvo perneštas po II pasaulinio karo į šv. Onos bažnyčią.

Prie kankinių kulto prisidėjo ir Vilniaus kanauninko Jono Andruševičiaus, vėliau tapusio Kijevo vyskupu, stebuklingas pagijimas per tų kankinių užtarimą. Jis 1545 m., atsidėkodamas kankiniams, jų garbei parašė lotynišką himną. Iškalė jį marmuro lentoje ir prikalė prie šv. Kryžiaus koplyčios durų.

1613 — 1633 m. ant Plikojo kalno buvo pastatyti trys kryžiai. Vilniaus vysk. Abraomas Vainius 1635 m. pastatė barokinę mūrinę šv. Kryžiaus bažnyčią ir ligoninę, pavesdamas vienuoliams bonifratrams,  kurie dar globojo prie bažnyčios esančius kunigų invalidų namus. 1843 m. rusai vienuolius išvarė. 1905 m. bažnyčią restauravo jos administratorius Valatka. 1915 m. bažnyčioje meldėsi visa Vilniaus lietuvių 

Vytauto Didžiojo gimnazija, taip pat jų mokytojai Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, Dr. Gylys, Pijus Grajauskas, Matas Bagdonas, 
gimnazijos steigėjas — prof. Mykolas Biržiška ir kt. 1921 m. kovo mėn. šioje šventovėje buvo paminėta Gudijos nepriklausomybės paskelbimo trejų metų sukaktis. Tada kun. A.Stankevičius pasakė  gudų kalba pamokslą. Vilniaus lenkai dėl to pakėlė didelį triukšmą. Vysk. J.Matulaitis ir klebonas V.Zajančkauskas buvo apkaltinti noru  sugudinti Lenkiją. Vysk. J.Matulaitis 1924 m. bažnyčią grąžino vienuoliams. Vėliau ji buvo atnaujinta. 1932.VIII.15 arkivyskupas R.Jalbžykovskis bažnyčią  konsekravo Dievo Motinos ir šv. Kryžiaus titulu. Iki 1940 m. prie bažnyčios buvo ligoninė ir senelių prieglauda.

Tęsdami carų tradicijas, rusai, po II pasaulinio karo okupavę Lietuvą, vienuolyną panaikino, o bažnyčią pavertė pradžioje kraštotyros 
muziejumi (1945 — 1956 m.), vėliau muzikos sale. Anksčiau žmonės galėjo pasisemti vandens po bažnyčia esančiame šulinėlyje. Dabar šulinėlis tebėra. Uždarius bažnyčią, zakristijoje ilgą laiką vaidenosi. Daugelis budėtojų negalėjo dirbti. 1992.06.03 bažnyčia grąžinta.

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1843 m. rusams pašalinus vienuolius, dingo ir jų archyvas, kuriame galėjo būti žinių apie paveikslą.

Knygutėje "Nowena do Matki Božej Bonifraterskiej..." (V., 1938 m.) rašoma, kad paveikslas pirmą kartą minimas 1716 m. 1725 m. kun. Stanislovas  Čyža apdengė sidabriniu paauksuotu aptaisu, papuoštu gėlėm. O 1730 m. pasakyta, kad paveikslas yra kairiajame šoniniame altoriuje. 1742 m.  perneštas į didįjį altorių. 1904 m. paveikslą atnaujino menininkė Bronislava Kamienska.

Iš kitų šaltinių žinoma, kad 1745 m. inventoriuje sakoma: "Šioje bažnyčioje yra Švč. Marijos paveikslas 1,5 uolekčio pločio ir 2,5 uolekčio 
ilgio”(90x150 cm). Paveikslas perkeltas į šv. Kryžiaus bažnyčią 1995.12.08 per jos atšventinimą.

APRAŠYMAS. Paveikslas buvo šv. Onos bažnyčios kairiajame altoriuje. Dabar yra bonifratrų bažnyčios didžiajame altoriuje. Marija iki pusės. 
Ant kairės rankos turi Kūdikį. Dešinę ranką laiko ant kairiosios. Žiūri tiesiai. Jėzus kairę ranką padėjęs ant kelių, o dešine laimina. Pasukęs 
galvą į Mariją, žiūri į priekį. Figūros uždengtos sidabriniu aptaisu. Atviri tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Visa kita uždengia aptaisas ir 
raudonos medžiagos fonas. Ant jo aplink figūras prikabinta votų Jie netilpo ant paveikslo, dalis kabojo virš jo ant altoriaus dar Onos 
bažnyčioje. Iš viso — per 200 votų. Aplink Marijos galvą aureolė iš 12 žvaigždžių, sujungtų brūkšniukais. Jėzaus aureolė panaši į saulę, iš 
kurios eina tankūs ir smulkūs spinduliukai. Ant abiejų galvų yra karūnos, papuoštos brangiais akmenimis. Virš Marijos karūnos — viena didelė  žvaigždė. Ant kaklo karoliai. Paveikslas pieštas ant medžio lentų aliejiniais dažais.