Vilniaus Šv.Petro ir Povilo bažnyčia

 

ISTORIJA. Pirmąją medinę bažnyčią apie 1330 m. lietuvių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje pastatė Goštautas. Vytauto laikais buvo pastatyta kita, medinė bažnyčia, kurią jau begriūvančią vysk. Vaitiekus Taboras (1490 — 1507) atstatė ir apdovanojo turtais.1594 m. bažnyčia sudegė, ir per 15 metų pamaldos buvo laikomos laikinoj patalpoj.

Klebonas Petras Korkonas 1609 — 1616 m. pastatė medinę bažnyčią, kurią 1616 m. pašventino vysk. pagalbininkas Abraomas Vainius. Jis tapo vyskupu ir, vykdydamas savo pirmtako vyskupo Eustachijaus valią, 1638 m. pakvietė iš Krokuvos Laterano kanauninkus (jie vilki baltas sutanas) ir apgyvendino prie Petro ir Povilo bažnyčios. Per rusų 1655 — 1661 m. užpuolimą ir ta bažnyčia sunaikinta, o vėliau visiškai sugriauta. Dabartinę bažnyčią ir prie jos esantį vienuolyną pastatė plačiai žinomas savo maldingumu ir kitais gerais darbais kovotojas prieš Maskvos kazokišką tvaną, Vilniaus išlaisvintojas, didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. Tą bažnyčią pasižadėjo pastatyti, kai 1662 m. per Dievo Apvaizdą jis nežuvęs nuo savo sukilusios kariuomenės.

Statybos paruošiamieji darbai prasidėjo 1666 m. 1668.VI.29 vysk. Aleksandras Sapiega pašventino kertinį akmenį, ant kurio Krokuvoje buvo iškaltas toks lotyniškas užrašas: "Aukščiausias, Visagali Dieve, atiduodu Tau tai, kas yra Tavo ir iš Tavo dovanų, kad nevertas nusidėjėlis, kurį Tu geriau pažįsti, Tave pažintų". 1676 m. bažnyčia buvo pastatyta, bet dekoravimo darbai 1701 m. dar neužbaigti. Ir iki mūsų laikų išliko bažnyčia be didžiojo altoriaus. Priežastis galėjo būti steigėjo mirtis 1682 m. M.K. Pacas prieš mirtį prašė palaidoti jį po bažnyčios slenksčiu ir užrašyti: "Hic iacet peccator" — "Čia guli nusidėjėlis". 1701 m. vysk. Brastauskas bažnyčią pašventino. XVIII a. žaibui suskaldžius lentą, vienuoliai ją įmūrijo sienoje.

Bažnyčia statyta pagal Krokuvos architekto Jono Zaoro projektą. Jis buvo ir vyriausiasis statybos darbų vykdytojas keletą metų. 1674 m. iš Gdansko išsiųstos durys. Pastatą baigė italų architektas Fregidianas di Luka. Dekoravo Brabantas, Novotnas — pirmame etape, Pietras Peretis iš Milano, Džiovanis Marija Galis iš Romos, Mykolas Arkangelas Palonis — antrame etape, Andrius Sanktinas Kapanė ir Jonas Pensa — trečiame etape. 1801 m. bažnyčią restauravo italai J.Barečis ir M.Pianas. Buvo parduotas didysis altorius (dabar jis yra Lenkijos Bočkų miestelio bažnyčioje), pakabintas dail. P.Smuglevičiaus paveikslas, pastatytos Vilniaus universiteto adjunkto K.Jelskio keturios didelės pranašų statulos.

1676 — 1682 m. Pacas prie bažnyčios pastatė Laterano kanauninkams didelį vienuolyną. Šiuos baltuosius vienuolius kanauninkus rusai 1864 m. pašalino, o rūmus pavertė kareivinėmis. Po II pasaulinio karo rusai vienuolyne įrengė karininkų mokyklą. Po 1993 m. paskirstė Kunigų seminarijai. 1952.X.9 šv. Kazimiero relikvijos buvo pervežtos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1953.V.3 buvo švenčiamos relikvijų perkėlimo iškilmės. 1968 m. įvestas centrinis šildymas. 1976 — 1984 m. ruošiantis Kazimiero 500 m. mirties jubiliejui, bažnyčioje buvo pradėtas remontas, kuris kainavo 0,5 mln. rublių. 1984.III.3 įvyko iškilmingos šv. Kazimiero Mišios. Kovo 4 d. Romoje šv. Kazimiero garbei šv. Mišias atnašavo popiežius Jonas Paulius II.

1987.VI.28 šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kartu su kitomis Vilniaus bažnyčiomis buvo švenčiamas centrinis Krikščionybės minėjimas.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, 1639 — 1641 m. besilankydamas Italijoj, aplankė ir Faenzą. Šio miesto stebuklingas Marijos paveikslas, ypač pagarsėjęs maro metais, vyskupui padarė gilų įspūdį. Todėl užsakė jo kopiją, parsivežė į Lietuvą ir laikė savo rūmų koplyčios altoriuje. Faenzos paveikslo kopija šiuo metu dar yra ir Ukmergės bažnyčioje. Paveikslo dydis apie 1,5x3 m. Po apačia lentelė su istorija:

"Toks paveikslas susiformavo Italijoj XV a. Tuo metu didesnėje krašto dalyje siautė maro epidemija. Faenzos miesto dominikonų vienuolyno abatas, norėdamas gelbėti gyventojus, ėmė propaguoti Marijos kultą. 1410 m. paplito žinia, kad Marija pasirodė dievobaimingai Joanai a Costumis. Ji matė Mariją apsivilkusią aukso rūbu ir mėlynu apsiaustu, laikančią rankose sulaužytas Dievo pykčio strėles. Marija reikalavo visuotinio pasninko ir 3 dienas atgailos procesijos, kurias Faenzoje surengė vyskupas Silvestras de Casa. Miestas buvo išgelbėtas nuo maro. Tuomet šv. Andriejaus bažnyčioje buvo nutapyta freska, vaizduojanti Marijos pasirodymą Joanai. Freską vadino Švč. M. Marija Maloningoji. Kada maras 1630 m. vėl atėjo šiaurės Italijon, Faenzos magistratas kreipėsi į tuometinį kardinolą Ceminį, kad suruoštų iškilmingą procesiją. Aplenkus epidemijai Faenzą, 1631.V.18 Marijos atvaizdas buvo vainikuotas. Ir to tipo atvaizdai paplito kitose šalyse.”

Tai tokia originalo paveikslo kilmė, padariusi vyskupui įspūdį. Jurgis Tiškevičius, 1649 m. paskirtas Vilniaus vyskupu, atsigabeno šį paveikslą į sostinę. Kai 1653 m. Vilniuje pradėjo siausti maras, vyskupas paveikslą 1653.IV.14 iškilmingai pernešė į Petro ir Povilo bažnyčią viešam garbinimui ir paragino tikinčiuosius prašyti Marijos pagalbos — baisios maro bausmės atitolinimo. Iš tikrųjų tuo kartu maras Vilniuje greit liovėsi. Tada visi tikėjo, kad tik per Marijos užtarimą Dievas išklausė žmonių maldų. Kai 1708 m. maras vėl prasidėjo Vilniuje, tuometinis miesto burmistras Jonas Ganlovickis sapne matė paveikslą, tarsi pranešantį, kad melstųsi į Švč. Mergelę Mariją, jei nori būti apsaugoti nuo maro nelaimės. Atsikėlęs anksti rytą burmistras nuskubėjo į šv. Petro ir Povilo bažnyčią ir čia, prie Maloningosios paveikslo, paaukojo Marijai save ir visą miestą. Po pamaldų paliudijo savo regėjimą priesaika pas Laterano kanauninkus ir vyskupo raštinėje. 1710 m., kai badas ir maras vėl niokojo Vilnių, tuometinis Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis įvedė Petro ir Povilo bažnyčioje 40 valandų atlaidus, kad Dievas, Marijai  užtariant, atitolintų tas baisias nelaimes. Nuo to laiko kasmet po Marijos Maloningosios šventės čia būna 40 valandų atlaidai.

Popiežius Aleksandras VIII 1689 m. leido įsteigti prie Petro ir Povilo bažnyčios Maloningosios Marijos broliją ir titulinei tos brolijos šventei paskyrė antrąjį gegužės sekmadienį.

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra apie 1,0x1,65 m. dydžio paveikslas. Iš šonų ir viršaus raudonos lentelės, ant kurių yra 71 votas. Paveikslo rėmai platūs, išpuošti vynuogių ornamentu. Paveikslas padengtas raudonu aksomu, o Marijos figūra sidabriniu aptaisu. Atidengtas tik veidas. Aplink galvą sidabriniai spinduliai, ant galvos karūna, papuošta brangiais akmenimis. Ant aksomo aplink Mariją 23 žvaigždės, po kojomis antropomorfinis mėnulis. Marijos aptaisas papuoštas gėlių žiedais, vynuogių kekėmis. Marija visu ūgiu, rankas ištiesusi į šalis, laiko sulaužytas strėles, o kitos sulaužytos krenta žemyn. Galvą pakreipusi į kairę pusę, bet žiūri tiesiai ir lyg šypsosi. Paveikslo apačioje ant altoriaus stovi Marijos Lurdiškės statula. Toje pačioje vietoje, tik iš lauko pusės, ant bažnyčios sienos kabo didelis panoraminis paveikslas, pieštas ant medžio. Virš jo stogelis, kad neužlytų. Paveiksle matosi Trijų kryžių kalnas, Gedimino pilis, apačioje — nuo maro mirštą žmonės, o centre — Marijos, laužančios 1710 m. maro strėles, atvaizdas. Viršutiniuose kampuose lenkiški užrašai, kuriais pažymima, kad paveikslas nupieštas 1761 m., o paskutinį kartą restauruotas 1957 m.