Vilniaus Šv. Ap. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia

 

ISTORIJA. Legenda sako, kad senovėje čia buvusi giria, iš kurios būdavo imamas kuras amžinajai ugniai  Šventaragio slėnyje kūrenti. Įvedus krikščionybę, čia buvusi koplyčia ant kapų, kur buvo laidojami neturtingi Vilniaus gyventojai. 1624 m. Smolensko pilininkas Jurgis Litauras Chreptavičius pastatė dominikonų vienuolyną ir medinę bažnyčią su sąlyga, kad vargšus Lukiškių kapuose laidos veltui.

Vysk. Abraomas Vainius (1631 — 1640) suteikė šiai bažnyčiai parapijines teises. Per 1655 m. rusų puolimą bažnyčia sudegė. Dominikonai 1684 m. toje vietoje pastatė naują medinę bažnyčią, kurios kertinį akmenį pašventino Smolensko vysk. Eustachijus Katavičius, o konsekravo vysk. Mikalojus Slupskis. 1690 m. ėmėsi statyti dabartinę, kurios statyba dėl neramių laikų baigta tik 1737 m., o pašventinta buvo 1712 m. Statybai lėšų yra davęs Vilniaus vaivada K.Sapiega. 1794 m. Kosčiuškos sukilimo metu, rusams Vilnių apšaudant, bažnyčia buvo gerokai apnaikinta, bet 1797 m. atstatyta. Prancūzai 1812 m. iš bažnyčios padarė ligoninę, vėliau sandėlį. Bažnyčią reikėjo vėl restauruoti. 1844 m. rusai iš čia išvarė  vienuolius ir bažnyčia teko pasauliniams kunigams. Po I pasaulinio karo jos vidų atnaujino profesorius Hopenas. Po II pasaulinio karo, 1951 m., maskoliai uždarė bažnyčią, pavertė Operos ir baleto teatro sandėliu. 1992.V.3 bažnyčia grąžinta dominikonams. 1992.V.3 Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys J.Bačkis atšventino dominikonų šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią. šv. Mišias kartu su arkivyskupu koncelebravo kun. V.Aliulis MIC ir tėvas J.Grigaitis O.P., šios šventovės rektorius.

1992 m. ligoninė tapo katalikiška šv. Jokūbo ligonine.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Lietuvos artilerijos generolas ir Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis, grįždamas iš karo prieš Maskvą, apie 1649 m. šį paveikslą parsivežė iš Smolensko ir turėjo savo dvare Lazdijuose. Besimelsdamas prie šio paveikslo ir patyręs iš Marijos malonių, laikė jį stebuklingu. Po Gosievskio mirties paveikslas pateko į Damblos palivarką. Kartą Gosievskio sūnus Vincentas, kuris mokėsi pas Seinų dominikonus, drauge su vienuolyno prokuratoriumi Fabijonu Biežanovskiu atvyko į Damblą. Vienuolis, pamatęs, kad tas gražus paveikslas nėra laikomas deramoje pagarboje, prašė atiduoti jį Seinų vienuolynui, ypač kad ten beviešint Biežanovskiui Švč. Dievo Motina nuostabiai padėjo. Mat vieną naktį Damblos polivarke kilęs gaisras, kuris grėsė visiems dvaro trobesiams. Tėvas Fabijonas su tuo paveikslu peržegnojęs šėlstančią ugnį, ir tuoj ėmė smarkiai lyti ir gaisras užgeso. Fabijonas paveikslą vis tiek išgavo ir parsigabeno į Seinus. Bet čia jis neilgam pasiliko, nes Seinų dominikonų prioras 1684 m. tą paveikslą padovanojo Vilniaus dominikonams Lukiškėse. Kai paveikslas buvo atvežtas į Vilnių, to meto prioras Aleksandras Šemeta nebuvo vienuolyne ir smarkiai sirgo. Jis patyrė regėjimą, kad pasveiksiąs, jei paveikslą įrengsiąs didžiajame altoriuje. Pasveikęs grįžo į vienuolyną ir regėjimą užmiršo. Po trumpo laiko vėl sunkiai susirgo. Gydytojams neturint vilties jį pagydyti, ligonis pasiaukojo Švč. Dievo Motinai ir pažadėjo, jei pasveiks, išstatys paveikslą didžiajame altoriuje. Pasveikęs savo pažadą išpildė, tačiau apie regėjimą ilgai niekam nepasakojo. Kai prie paveikslo žmonės pradėjo patirti malonių, tada ir Šemeta viešai pareiškė, kaip su juo yra atsitikę.

Uždarius bažnyčią, paveikslą pavyko išsaugoti, o ją atšventinus buvo grąžintas iš šv. Rapolo bažnyčios.

APRAŠYMAS. Paveikslą restauravo Šmigelskytė. Dydis apie 60x70 cm. Tapytas ant 3 lentų.

Lyginant su nuotraukomis atrodo, kad žvilgsnių kryptis po restauracijos kiek pasikeitė. Anksčiau Marijos žvilgsnis buvo nukreiptas kiek aukštyn. Dabar — tiesiai. Kūdikėlio buvo kiek į šoną, dabar — tiesiai.

Marija iki pusės, su raudonu apsiaustu ornamentuotais kraštais. Ant apsiausto ties kaklu viena, šalia kaklo — dvi žvaigždės. Kūdikis auksiniais drabužiais, basas. Drabužis su žaliom ir raudonom juostelėm. Dešine ranka laimina, o kairė ant kelio. Abu su žalsvom aureolėm, arčiau galvos gelsvėjančiom. Marijos dešinėje ir kairėje pusėje raidės. Fonas rudas.

Paveikslas buvo didžiajame altoriuje, pieštas ant medžio. Dydis apie 90x60 cm. Papuoštas sidabriniu aptaisu ir daugeliu votų.

* * *

Kaip buvo uždaryta šv. Jokūbo bažnyčia Vilniuje 1948 m. (Straipsnis iš "Talkos", bendrijos “Talka” leidinio Nr.4/5 1988.10.17.)

šv. Jokūbo bažnyčioje tuo metu dirbo trys kunigai — klebonas kun. Piekarskis, altaristas — kun. Kozak, vikaras — kun. K.Vaičionis. Esanti pačiame miesto centre mūsų parapija buvo labai gyva. Ir per lietuviškas, ir per lenkiškas pamaldas bažnyčia būdavo pilnutėlė maldininkų. Ateidavo nemažai inteligentijos, mokinių bei studentų, net pačių ministrų dukros ir sūnūs. Apie būsimą bažnyčios uždarymą klebonas sužinojo jau kelias savaites iš anksto, tik nežinojo datos, kada tai įvyks. Buvo įsakyta kruopščiai surašyti visą bažnyčios inventorių. šv. Jokūbo bažnyčia buvo turtinga, turėjo daug taurių, keletą monstrancijų, daug gražių arnotų, kapų, labai daug kamžų su spalvotomis pelerinomis ministrantams, daugybę puošnių suknučių procesijininkėms. Prieš sudarant inventorizacijos sąrašus, prašiau kleboną, kad dalį liturginių 
drabužių bei indų perleistų neturtingai Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčiai, kurią tuomet irgi aptarnavau, bet klebonas Piekarskis nesutiko, o gal bijojo atiduoti jau pasmerktą pražūčiai inventorių.

Ir štai 1948 m. liepos mėn. (...) apie pusiaudienį į kleboniją pasibeldė keliolika rusiškai kalbančių vyriškių. Tai buvo keli Vykdomojo komiteto 
nariai, keli religinių kultų įgaliotinio ir NKVD atstovai, keli atstovai iš rusų teatro. Visi vidutinio amžiaus vyrukai, stiprūs, matyt, tikėtasi 
pasipriešinimo. Pasisako, kad juos valdžia siuntusi uždaryti mūsų bažnyčią, įsako kuo greičiau atidaryti zakristiją — ten būsią atliekama 
bažnytinio turto revizija. Tuo metu nė vieno parapijiečio nebuvo. Apstulbę ir išsigandę mudu su kun. Piekarskiu dalyvavome toje baisioje 
bažnyčios uždarymo procedūroje. Iš spintų pradėjo svaidyti ant žemės arnotus, kapas, albas, stulas, kamžas. Gražesnes liepė pasirinkti rusų 
teatro atstovams. Tie rinkosi ir darė pasirinktų daiktų sąrašus, atžymėdami juokingai mažus kainoraščius: arnotas — 2 rubliai, kamža — 50 
kapeikų, taurė — 10 rublių. Galop viršininkas liepė klebonui atidaryti altoriaus tabernakulį, išpilti Švenčiausiąjį, o taurę atiduoti rusų teatro 
atstovui su didesniu įkainojimu — 30 rublių. Bet kun. Piekarskas neleido prie taurės prisiliesti, kol klausimo neišspręs pats religinių kultų 
įgaliotinis. Tabernakulis buvo užrakintas, o raktelis atiduotas įgaliotinio atstovui. Tuomet vienas ruselis, užlipęs ant altoriaus, ėmė plėšti 
auksu spindinčius votus, puošusius Lukiškių Dievo Motinos stebuklingąjį paveikslą (dabar esantį šv. Rapolo bažnyčioje). Tas sauvaliaujantis 
bedievis išrovęs paauksuotas širdeles kišo jas į kišenę, o sidabrinius kryželius svaidė ant žemės ir keikėsi: "Eto niemieckij krest, tfu, mat — 
mat!" Nebegalėdamas to matyti, užbėgau ant viškų prie vargonų ir pradėjau verkdamas giedoti Jeremijo raudas, kurias mokėjau atmintinai. Man  begiedant prie vargonų užlipo trejetas vyrų, piktai į mane pažiūrėjo, pagrasė pirštais, o vienas iš jų nusimovė kelnes ir pridergė ant vargonų  pedalų. Prasidėjo bjaurus suvelniškėjusios trijulės kvatojimas, kuris nutraukė giedamą Jeremijo raudą. Bėgte nubėgau į savo kambarėlį lyg į  kalėjimo vienutę ir garsiai raudojau.

Į šv. Jokūbo bažnyčios uždarymą žmonės reagavo gana ramiai ir santūriai, nes buvo įbauginti ką tik įvykusių masinių ištrėmimų į Sibirą. 
Aktyviau reagavo tik maži bei mokyklinio amžiaus vaikai. Jie visą mėnesį nešdavo gėlytes, padėdavo jas prie užrakintų šventoriaus vartų, ant 
gatvės atsiklaupę trumpai pasimelsdavo. Vėliau milicija pradėjo tuos vaikus gaudyti ir grasinti su nagaikomis. Net ir suaugusieji per šventoriaus  tvorą dažnai permesdavo gėlių.

Tą dieną buvo niekšiškai uždarytos net keturios Vilniaus bažnyčios. Tarp jų — šv. Jono bažnyčia, kuri buvo padaryta grūdų sandėliu, tapusiu 
žiurkių sandėliu. Iš jo net iki gatvės vidurio išbėgdavo pulkai žiurkių atsikvėpti po uolaus šventųjų paveikslų graužimo. Ne kartą girdėjau 
praeinančių rusų inteligentų pastabas: "My mastera uničtožatj pamiatniki litovskoj kultūry".

Kun. K.Vaičionis — Skausmingajam keturiasdešimtmečio jubiliejui atminti

MALONĖS. Vilniaus vysk. K.Bžostovskis 1688.X.2 paskyrė dvasininkų komisiją, kuriai vadovavo pats vyskupas, kad ištirtų žmonių skelbiamų 
malonių tikrumą. Po iškilmingų pontifikalinių mišių, kurias vyskupas atlaikė Lukiškių bažnyčioje, buvo prisaikdinti ir apklausinėti 27 patikimi 
asmenys ir du vienuoliai dominikonai dėl patirtų prie to paveikslo malonių arba jas užrašinėję į knygą, pirmiau gerai ištardę asmenis. Nesant 
jokios abejonės apie įvykusių prie šio paveikslo stebuklų tikrumą, vyskupas paskelbė, kad paveikslą galima vadinti tikrai stebuklingu, o 
gautąsias malones leidžiama skelbti spaudoje. Netrukus stebuklai buvo paskelbti knygoje "Fontana mistyczna z abrazu N.P.M. ad roku 1684 
cudownemi laskami w koscieli Wilenskim Apostolow Pilipa ir Jakoba zakonu kaznodziejskiego wytryskojące Wilno 1737". Tarp kitų malonių toje  knygoje užrašyta, kad Polocko vaivada A.Oginskis, grįždamas iš karo žygio Lvove, smarkiai susirgo. Agonijoje prisiminęs Lukiškių Marijos 
paveikslą, pasiaukojo Marijai ir pasižadėjo, jei pasveiktų, gautąją malonę viešai paskelbti. Ir iš tikrųjų tuojau ėmė sveikti, galėjo valgyti, kiek liga per tris savaites neleido. 1688.II.3 atvykęs į bažnyčią padėkoti Dievo Motinai už grąžintą sveikatą, viešai tai paskelbė ir patvirtino priesaika. 
Toje knygoje aprašyta 11 beveik iš numirusiųjų prikeltų, 26 stebuklingai pagydytų, 33 aklųjų, atgavusių regėjimą ar pagydytų nuo kitų ligų, taip 
pat 140 įvairių kitų malonių, gautų per Marijos užtarimą prie to paveikslo Jos globos besišaukiančių.