Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia

 

ISTORIJA. Ši bažnyčia laikoma seniausia Lietuvoje. Vilniaus vyskupijos "Elenche" pateikti 1320 jos statybos metai. Rodos, ją pastatė Gedimino pakviesti pranciškonai. 1400 m. degtų plytų naują bažnyčią pastatė DLK vietininkas Janulis, dėl narsumo pramintas Daugėla. Pagal kitus šaltinius, pastatyta apie 1440 m. Atnaujinta 1514 m. XVI a. vietoj medinių skliautų padaryti mūriniai. Po 1749 m. gaisro buvo prakirsti didesni langai, pastatyta vargonų tribūna, subarokinti altoriai. Po 1812 m. apnaikinimų pastatyta varpinė. XIX a. II p. bažnyčia buvo apleista ir nenaudojama kulto reikalams. Pastatas formaliai priklausė šv. Jono bažnyčios klebonui. Susipratę lietuviai 1895 — 1897 m. siuntė prašymus vysk. L.Zdanavičiui, kad jiems paskirtų kokią bažnytėlę. Bet jie nieko nepešė. Apie 1897 m. susidarė "Lietuvybės apaštalų" draugija, turinti tik 12 įvairių pažiūrų narių. Jie ėmė rinktis, tartis ir nužiūrėjo apleistą šv. Mikalojaus bažnytėlę. Surašę prašymą, surinkę apie 300 lietuvių parašų, įteikė žinomam lietuvių nekentėjui vysk. S.Zveravičiui. Jis prašymą priėmė, bet atsakymo nedavė, reikalą vilkino, leidimo lietuviškoms pamaldoms irgi nedavė. Lietuviai nerimo: susirinkdavo į nenaudojamą bažnytėlę, giedodavo lietuviškai rožinį, giesmę "Pulkim ant kelių", suplikacijas "šv. Dieve" ir kt. šv. Jono bažnyčios klebonas kun. Pacinka nebegalėjo sutrukdyti. Apie 1900 m. lietuviai jau buvo šią bažnyčią užėmę, bet neturėjo nei lietuvio kunigo, nei pamokslų gimtąja kalba. Sekmadieniais atvykdavo kunigas Michaelis iš Rasų kapų koplyčios. Jis giedodavo lenkiškai, lietuviai atsakinėjo lietuviškai. Pagaliau vysk. S.A.Zveravičius 1901 m. paskyrė kun. J.Kuktą ir padarė bažnyčią šv. Jono parapijos filija. Parapijos teisės gautos tik 1921 m. 1930 m. dešinėje pusėje pastatytas Vytauto biustas, sukurtas Rapolo Jakimavičiaus. Jis buvo  skirtas katedrai, bet lenkai ten jo "neįsileido". 1942.III.23 naktį miestą bombardavo rusai. Žuvo klebonas K.Čibiras. 1972 m. pagal archit. J.Zibolio  projektą bažnyčios vidus restauruotas. 1987 m. perdažytas vidus, o 1988 m. restauruota išorė.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis atsirado atnaujinus bažnyčią po 1749 m. gaisro. Apie 1974 m. atiduotas restauruoti ir 1984.VII.8 klebonas J.Tunaitis jį pašventino. Prieš restauravimą prie paveikslo ant altoriaus buvo prikabinti 3 votai ir 1 melsvas rožinis.

APRAŠYMAS. Dešiniajame altoriuje yra išskaptuotas iš medžio, dažytas paveikslas — bareljefas. Dydis apie 1x2 m. Marija laiko mirusį Sūnų  ant kelių. Už Jos nugaros fonas mėlynas, apačioj rudas. Jos drabužiai auksiniai. Jėzaus klubo raištis nuspalvintas sidabro spalva. Apačioj yra  kaukolė, replės, plaktukas. Viršutiniai bareljefo rėmai figūriniai. Po apačia lentelė su daugiau nei 100 votų. Votai atgabenti iš Vilniaus uždarytų bažnyčių. Po restauracijos patalpinti čia.