šv. Laurynas

 

Šv. Laurynas (miręs 258m.) – rugpjūčio 10 d.

Nedaug Bažnyčioje šventųjų, kurie taip plačiai žinomi ir garbinami kaip šventasis Laurynas. Jį mini jau Ankstyvosios Bažnyčios Tėvai, rašę lotyniškai. Laurynas buvo vienas iš septinių Romos bažnyčioje tarnavusių diakonų; juo buvo visiškai pasitikima ir pavesta saugoti Bažnyčios turtą, dalyti paramą ir pašalpą vargstantiems.

257 m. imperatorius Valerianas išleido visuotinį ediktą Romos piliečiams be išimties aukoti dievams, tokiu būdu reiškiant lojalumą imperijai ir jos dievams. Toks reikalavimas krikščionių supratimu buvo viešas nusilenkimas pagoniškiems demonams, ir jie kategoriškai atsisakė paklusti įsakymui. Prasidėjo visuotinis krikščionių persekiojimas. Buvo nužudytas popiežius šv. Sikstas, po 4 d. – Laurynas. Šios žinios paliudytos dokumentais. Vėliau istorija perpasakota ir paliudyta šv. Ambraziejaus, poeto Prudencijaus ir kt. Taip susiformavo šv. Lauryno kultas, jo tarnystės saugant Bažnyčios turtus ir kankinystės istorija.

Teigiama, kad į egzekucijos vietą popiežių šv. Sikstą lydėjo diakonas Laurynas, aimanuodamas ir kalbėdamas: „ Tėve, kaip tu mirsi niekieno nepalydėtas?“ Popiežius atsakęs: „ Aš ne vienas savo kelyje ir tu po trijų dienų mane paseksi“. Šis pasakymas labai pradžiugino Lauryną, nes reiškė, kad po kelių dienų jis susitiks su Kristumi. Tačiau jis globojo Bažnyčios pinigus, be to , brangius altorių indus, todėl suskubo juos parduoti ir visus pinigus išdalinti vargšams. Šis gėrybių dalijimas atkreipė Romos miesto valdininkų dėmesį. Romos miesto prefektas įsakė suimti Lauryną ir pareikalavo atkoduoti turimas krikščionių brangenybes ir auksą imperatoriaus kariuomenei.

Į tai Laurynas atsakė: „Bažnyčia tikrai yra turtinga, bet jos turtai neprilygsta imperatoriaus turtams. Aš galiu jums parodyti pačią didžiausią dalį Bažnyčios turtų, duokit tik man šiek tiek laiko, ir aš tai padarysiu“. Prefektas davė Laurynui 3 d. Šis perėjo per miestą ir surinko tuos, kurie naudojosi Bažnyčios parama. Paskirtu laiku prieš prefekto rūmus jis išrikiavo atėjusius eilėmis: aklus, raišus, raupsuotus, našlaičius, našles, senelius, apleistus. Tada pakvietė valdininkus, kurie susirinkę dairėsi turtų ir stebėjosi atėjusiais vargšais. Į tai Laurynas atsakęs: „ Nenusisukite nuo šių vargšų, nes jie ir yra Bažnyčios turtai.“ Romos prefektą tai išvedė iš kantrybės ir jis liepė Lauryną nukankinti. Buvo pagamintas geležinis gultas, po juo sudėtos degančios anglys. Kai gultas įkaito, ant jo buvo paguldytas Laurynas. Kūnas buvo vartomas, kad iškeptų net ir sąnariai. Bausmė buvusi vieša, ir krikščionys matė, kad kankinio veidas išliko ramus ir švenčiantis, jie jautė ne degančio kūno, bet kvepalų kvapą. Remiantis pasakojimais, bausmę stebėję pagonys, to nematė ir nejautė. Šv. Augustinas, panašiai kaip ir kiti Bažnyčios Tėvai, aiškina, kad Lauryno troškimas susitikti su Kristumi buvęs toks stiprus, kad baisios kančios jis nejautė. Prudencijus savo raštuose pateikia maldas, kurias kalbėjo šventasis, ir teigia, kad Dievas jas tuoj pat išgirdo, nes keletas Romos senatorių, kurie dalyvavo šioje egzekucijoje, stebėjosi kankinio ramybe, tikėjimo tvirtumu, todėl patys prisijungė prie krikščionių. Šie kilmingieji romėnai paėmė šv. Lauryno kūno liekanas ir palaidojo Via Tiburtina katakombose. Taip pat Prudencijus nurodo , kad šv. Lauryno kankinystės istorija buvusi tokia įtaigi, kad nepaisant persekiojimų, krikščionių skaičius ėmė gausėti visoje Romoje.

Imperatorius Konstantinas prie Via Tiburtina, už Romos mūrų, pastatė pirmąją Šv. Lauryno baziliką. Ji priskiriama prie 5 seniausių išlikusių patriarchalinių Romos bazilikų. Ikonografijoje šv. Laurynas vaizduojamas su puošniais diakono drabužiais ir geležiniu guoliu, kuriame buvo nukankintas.