Vilniaus arkivyskupija - Trakai

 

VIETA. 23 km į vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Trakų dekanatas.

VARDO KILMĖ. Nuo žodžio „trakas", reiškiančio miške iškirstą vietą, skynimą.

MIESTO ISTORIJA. Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pastatė Senuo­siuose Trakuose pilį ir 1321 m. perkėlė į juos sostinę iš Kernavės. O jo sūnus Kęstutis (1345-1382) pastatė pusiasalio pilį ir perkėlė savo rezidenciją į Naujuosius Trakus. Vytautas pradėjo statyti salos pilį. Jam valdant Trakai išaugo į miestą, turintį Magdeburgo teises. 1655-1660 m. LDK-Maskvos kare Trakai buvo apiplėšti ir sudeginti.

Trakuose mirė 1430.X.27 Vytautas Didysis, jo žmona Ona Sudimantaitė 1418.VIII.11. Jo kūną palaidojo katedroje, greta šv. Mykolo altoriaus.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmą Trakuose bažnyčią, mūrinę, pastatė Vytau­tas 1409 m. Ji pavadinta Marijos Aplankymo vardu.

Buvo įrengtos ir koplyčios: viena salos pilyje, kita — šv. Jurgio vienoje ežero salelėje. Žygimantas Kęstutaitis pusiasalio pilies vartų bokšte buvo įrengęs šv. My­kolo koplyčią. XVII a. pradžioje Trakų klebonas, vėliau Vilniaus vyskupas Eustachijus Vala­vičius bažnyčią pagrindinai suremontavo ir įdėjo marmuro grindis. Tada fasadas įgavo baroko žymių. 1717 m. bažnyčia perstatyta, 1718 m. konsekruota. 1812 m. prancūzų kariuomenė norėjo bažnyčią apiplėšti, bet ją apsaugojo se­nukai, kurie buvo varpinėje ir prancūzams besiveržiant bažnyčion skambindavo varpais. Kareiviai, bijodami vietinių žmonių pasipriešinimo, turėjo pasitraukti. Vyskupo Jono Civinskio pastangomis 1840 m. padarytas didelis remontas. Per I pasaulinį karą buvo nugriautas bokštas. Bažnyčią 1926 m. suremontavo klebonas Klemensas Maliukevičius. 1944.11.29 vokiečiai paėmė ir išsivežė visus tris Trakų bažnyčios varpus.

XV a. pradžioje Trakuose įsikūrė bernardinai. 1522 m. Žygimantas leido Trakų vaivadai Martynui Goštautui perstatyti šv. Nikolajaus bažnytėlę, kurią buvo pastatęs jo tėvas. 1617 m. bažnyčią ir vienuolyną atnaujino Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius ir viską atidavė bernardinams. Kaip atrodė XIX a. buvęs vienuolynas ir bažnyčia, aprašė Liudvikas Kondratavičius, slapyvardžiu Vladislavas Sirokomlė (182 1862): „Apžiūrėkime Trakų bažnyčias. Pirmoji, kuri krito į akis, kai įvažiavome, yra dabar uždaryta bernardinų bažnyčia (bernardinų vienuolyną caro valdžia uždare 1842 m.) su gana dideliu vienuolynu. Šv. Pranciškaus ordinas Lietuvoje buvo pelnytai laikomas senesniu už kitus, todėl minėta bažnyčia gal pastatyta ant kokios senos pagonių šventovės pamatų /.../ jie čia išgyveno du šimtus ir kelias dešimtis metų, nepalikę jokių rašytinių žinių. Vienuolynas buvo panaikintas, nuo drėgmės apipelijo kadaise puikios bažnyčios mūrai, pačiame vienuolyne įsikūrė apskrities teismas". 1864 m. bažnyčia buvo paversta cerkve. Per I pasaulinį karą pastatai sugriauti.

XV a. pabaigoje Trakuose įsikūrė dominikonai. Apie 1678 m., Seimui lei­džiant, Oginskių remiami, pusiasalio pilyje jie pasistatė vienuolyną ir koplyčią. Po 1794 m. valstybės žlugimo mūriniai pastatai palikti sugriūti. Tik 1822-1823 m. do­minikonai pasistatė nedidelę bažnytėlę ir vienuolyną. Caro valdžia vienuolyną už­darė 1844 m.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Vytautui krikšto proga Bizantijos imperatorius Manuelis II Paklologas (1391 — 1425) padovanojo Marijos paveikslą. Trakuose pa­statęs bažnyčią, Vytautas jai dovanojo šį stebuklingą paveikslą.

Manoma, kad tas paveikslas, kaip byloja vainikavimo proga padarytas įrašas, esąs tas pats, kurį Bizantijos imperatorius Jonas II Komnenas (1118 — 1143), nu­galėjęs persus ir hunus, grįždamas į Konstantinopolį ir priskyręs savo pergales Ma­rijai, įvežęs į miestą ant sidabrinio triumfo vežimo, traukiamo keturių baltų žirgų.

1655 m. maskoliai užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Miestuose viską plėšė ir naikino. Neaplenkė nė Trakų. Bažnyčia buvo sunaikinta, tačiau stebuklingas pa­veikslas buvo paslėptas ir nepateko į jų rankas.

Kai rusai 1661 m. iš Lietuvos buvo išvaryti ir į Vilnių atvyko DLK Jonas Kazimieras, Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos rūpesčiu paveikslas buvo iškil­mingai atlydėtas į Vilniaus Katedrą ir patalpintas šv. Kazimiero koplyčioje. Iškil­mingomis pamaldomis ir procesijomis su tuo paveikslu į kitas bažnyčias buvo pra­šoma Lietuvai Marijos užtarimo ir pagalbos saugoti nuo karo ir maro nelaimių.

Tačiau Trakų klebonas Valentinas Judickis vis rūpinosi, kad paveikslas būtų greičiau sugrąžintas į Trakus. Tai buvo padaryta 1667.IX.8 su labai iškilminga pro­cesija iš Vilniaus į Trakus. Joje dalyvavo 4 vyskupai: Aleksandras Sapiega, Smo­lensko — Kazimieras Pacas, Gudijos — sufraganas Mikalojus Slupskis ir Vilniaus — koadjutorius Gotardas Tyzenhauzas.

Švedų karaliaus Karolio XII kariuomenei 1702 m. užėmus visą Žemaitiją, Kau­ną ir Vilnių, Smolensko vyskupas ir Vilniaus kapitulos kanauninkas Eustachijus Katavičius, bijodamas, kad Trakų Dievo Motinos paveikslas eretikų nebūtų išnie­kintas, pargabeno jį į Vilnių ir paslėpė savo rūmuose. Priėjo vyskupas laikydavo šv. Mišias ir leisdavo paveikslą aplankyti ir prie jo pasimelsti tik patikimiems ir gerai pažįstamiems žmonėms. Po karo paveikslas vėl grąžintas į Trakus.

XVIII a. pr. žmonių pamaldumui prie Trakų Dievo Motinos paveikslo vis di­dėjant ir patyrus Marijos pagalbą įvairiose visą kraštą palietusiose nelaimėse, Vil­niaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1718 m. pasirūpino paveikslą apvaini­kuoti Vatikano vainikais.

Tai buvo pirmas Lietuvoje Marijos paveikslas, taip pagerbtas. Iš viso iki tol Lietuvos-Lenkijos valstybėje tik vienas Čenstakavos paveikslas 1717 m. buvo to­kiu būdu vainikuotas.

Per I pasaulinį karą Trakų klebonas K.Maliukevičius paveikslą išvežė į miš­kuose esantį Zagarinės kaimą. Klebonas ir to kaimo žmonės prašė miško sargą pri­imti į savo namus stebuklingą paveikslą. Sargas vietoj gyvenamojo namo pasiūlė tuščią tvartą. Tada ūkininkas Grabauskas paveikslą priėmė į savo namus, užleidęs jam erdviausią ir gražiausią kambarį. Čia buvo laikomos šv. Mišios, į jas susirink­davo daugybė žmonių. Karo frontui praėjus, paveikslas buvo perkeltas į Vilniaus Katedrą, o po metų IX.8, vėl grąžintas į Trakus.

Nuostabus yra to sargo likimas. Plėšikai jį patį miške nužudė, užpuolę namus, nudūrė žmo­ną ir kelis vaikus, patį gi namą padegė. Išliko gy­vi tik tie vaikai, kurie buvo pasislėpę tuščiame tvarte. Trakų klebono Vytauto Rūko rūpesčiu 1995-6 m. paveikslas buvo Vilniuje restauruotas.

APRAŠYMAS. Paveikslas pieštas ant va­rio skardos, antroje pusėje yra padengtas ąžuo­lo lentomis, o iš priekio buvo sidabro apdaru, atidengtus paliekant tik veidus. Po restauracijos apdaras pakabintas šalia. Marija pavaizduota vei­du į priekį, dešine ranka palaikanti Kūdikėlį Jė­zų, sėdintį ant jos kelių, o kairėje laikanti 3 žie­dų gėlę. Kūdikis dešinę ranką padėjęs ant kny­gos, o kaire siekia Motinos laikomos gėlės. Kai kas aiškina, kad tai laiminimo gestas, bet papras­tai paveiksluose jis vaizduojamas dešine ranka.

Paveikslo dydis apie 1x1,2 m. Balinskis ra­šo, kad seniau paveikslas buvo didesnis. Jame Ma­rijos figūra buvusi pilna, tik 1600 m., darant bažnyčios remontą, nežinia kodėl pa­veikslas buvo sutrumpintas, apatinė dalis nupjauta, ir dabar Marija yra tik iki pusės.

Žymus Latvijoje Agluonos bažnyčios stebuklingas Marijos paveikslas yra Trakų paveikslo kopija, nors bandoma įrodinėti, kad yra atvirkščiai. Agluonos paveiksle Kūdikėlio dešinė ranka knygos nelaiko. Bet rankos pozicija yra kaip Trakų Kūdikė­lio. Trakų paveikslo kopija, garsėjanti stebuklais, buvo Vilniaus Baltramiejaus baž­nyčioje. Rusų okupacijos metu, uždarius ją, paveikslas atsidūrė Nemenčinės baž­nyčioje. Apie 1980 m., nuėmus aptaisą, paveikslas nufotografuotas ir pagal skaidrę padaryta atvaizdo kopija. Ji yra Kauno seminarijos vartų vidinėje pusėje.

VAINIKAVIMAS. Garsui apie malones plintant ir žmonių pamaldumui didė­jant, Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis (1686-1722) kreipėsi į Šv. Sostą, kad tas paveikslas būtų apvainikuotas Vatikano kapitulos vainiku, nors tuo metu paveikslas jau buvo papuoštas vainikais.

Pažymėtina, kad Trakų bažnyčios ižde buvo saugomas brangus, 3,5 sv. sveriąs gryno aukso, brangiais akmenimis išpuoštas vainikas, padovanotas Vytauto Didžiojo. Kodėl ir kada jis buvo nuimtas, žinių nėra. Gal tada, kai paveikslą reikėjo slėpti nuo įsiveržusių priešų maskolių. XVII a. pr. paveikslas turėjo kitus vainikus. Vieną pa­dovanojo Lietuvos kancleris ir etmonas Leonas Sapiega, kitą, taip pat auksinį, ant Kūdikėlio galvos pagamino Lietuvos vicekancleris Aleksandras Naruševičius. Ta­da dar apie Vatikano vainikus negalvota.

Vilniaus vyskupo prašymą Romoje parėmė Lietuvos-Lenkijos protektorius kar­dinolas Albanis ir Vilniaus jėzuitas Aleksandras Savickis, kuris tuo metu buvo Ro­moje ir jam vyskupas buvo pavedęs tuo reikalu daryti žygius. Leidimą, kurį popie­žius Klemensas II suteikė, išgauti padėjo ir ta aplinkybė, kad tuo metu Romoje buvo apie 40 asmenų iš Lietuvos, kurie prisiekę paliudijo, kad žmonės Trakuose tikrai patiria stebuklingų malonių ir prie paveikslo vyksta procesijos iš viso krašto.

Vainikavimo iškilmės buvo paskirtos 1718.IX.4. Prasidėjo IX.3 iškilmingais mišparais. Aukso vainikus iš Romos parvežė minėtas jėzuitas Savickis. Jie buvo pagaminti iš aukso, kurį suaukojo Lietuvos didikai. Besirengiant iškilmėms, sidab­rinį Marijos ir Kūdikio apdarą atnaujino ir išpuošė Vitebsko kaštelionienė Teresė Oginskienė, ji padengė ir visas iškilmių išlaidas, siekusias 40 000 dukatų.

Vatikano vainikai laikinai buvo priglausti tam tikroj palapinėj už miesto. Iš ten iškilmingoje procesijoje, kuriai vadovavo vysk. Bžostovskis, dalyvaujant Že­maičių vyskupui Aleksandrui Horoinui, Smolensko vyskupui Liudvikui Oginskiui ir Vilniaus vyskupams sufraganams Motiejui Ancutai ir Karoliui Panciežynskiui, be to, Vilniaus, Žemaičių ir Smolensko vyskupijų kapitulų nariams, dvasininkijai, valstybės dignitoriams, diduomenei ir nesuskaitomai žmonių miniai, vainikai buvo nešami į Trakų bažnyčią.

Procesija praėjo pro 5 iškilmių vartus, pastatytus ir išpuoštus Marijos garbei. Pirmus su raide „M" pastatė Vilniaus dominikonai, antrus, su raide „A" — Trakų pranciškonai, trečius, su raide „R" — Vilniaus magistratas, ketvirtus, su raide „I" — Vilniaus jėzuitų akademija ir penktus, su raide „A" — Vilniaus vyskupas.

Visų vartų raidės sudarė bendrą žodį MARIA.

Atvykus į bažnyčią, po atitinkamo pamokslo, perskaičius popiežiaus brevę, leidžiančią vainikuoti stebuklingą paveikslą, vyskupas uždėjo ant jo vainikus, gie­dant toms iškilmėms specialiai parašytą giesmę, gaudžiant visų bažnyčių varpams ir šaudant ant netolimų kalnelių pastatytoms patrankoms. Po to sekė pontifikalinės mišios, kurias laikė Smolensko vyskupas Oginskis.

Vainikavimo iškilmės su atlaidais tęsėsi ištisas 8 dienas, iki IX.2. Kasdien atvykdavo didžiulės žmonių minios. Pamokslai buvo sakomi įvairiom kalbom. Kas­dien prieš sumą lietuviškus pamokslus sakė Smolensko kanauninkas Jonas Puzinas, filosofijos magistras ir Žaslių klebonas Mykolas Pieciukevičius, Šv. Jono bažnyčios Vilniuje pamokslininkas jėzuitas Jonas Zubrevičius ir Vilniaus seminarijos pro­fesorius Jonas Pošakovskis. Lenkų kalba pamokslai buvo sakomi po sumos, pa­mokslininkų buvo 19, daugiausia Vilniaus vienuoliai. Sakyta pamokslus ir vokiš­kai. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro 100 kunigų nuolat klausė išpažinčių. Vie­nuoliai katekizavo besiruošiančius priimti Sutvirtinimo sakramentą, kurį suteikė apie 10 tūkst. žmonių. Kasdien nuo 3 iki 13 vai. prie visų altorių be pertraukos buvo laikomos šv. Mišios. Iškilmių dieną į katalikybę grįžo 60 kitų konfesijų tikinčiųjų.

Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės sutraukė iki tol nematy­tas žmonių minias, daugiausia atvykusias organizuotai. Ypač didelės procesijos at­vyko iš Kauno ir Merkinės. Pačios iškilmės buvo aprašytos ir sekančiais metais tai išspausdinta knygelėj „Solemnitas coronationis B. V. Mariae in antiąuissima sua ad praepositalem Palatino Trocensis civitalis basilicam, Vilnae 1719".

Trakų Dievo Motinos stebuklingo paveikslo apvainikavimas buvo Vilniaus vys­kupo ypatingo pamaldumo į Mariją vaisius ir jo visų darbų vainikas.

MALONĖS. Trakų Dievo Motinos paveikslas pats seniausias ir pirmas Lietu­voje, pagarsėjęs stebuklais. Jau Vytauto laikais ėmė jais garsėti.

1450 m. paveikslas jau buvo apkabinėtas votais, paliktais dėkingų žmonių, gavusių prie to paveikslo malonių. Pradžioje stebuklingi įvykiai niekieno nebuvo registruojami nė užrašomi. Tik vėliau vietos klebonas Simonas Mankevičius pradė­jo svarbesnius registruoti. Jis 1654 m. paskelbė spaudoj 23 stebuklus, įvykusius prie to paveikslo, su pastaba, kad skelbia tik kai kuriuos, nes visų stebuklų nėra įmanoma nei suminėti, nei suskaičiuoti. Štai keletas iš jų.

1.Sofija Mafaitė 1611 m. buvo suparalyžiuota. Gydytojai atsisakė ją pagydy­ti. Tada ji šaukėsi Trakų Dievo Motinos užtarimo ir greit pasveiko. Kaip padėką Marijai prie paveikslo paaukojo sidabrinę lentelę.

2.1616 m. vienos šeimos vaikas užspringo kaulu. Tėvai, nerasdami kitur pa­galbos, šaukėsi Trakų Dievo Motinos, ir kaulas iš vaiko gerklės tuoj iškrito.

3.1643 m. vienas berniukas paskendo ežere ir tik po 2 valandų buvo ištrauktas be gyvybės ženklų. Tėvai maldoje pavedė jį Trakų Dievo Motinai, ir vaikas staiga atgijo.

4. Viena akla moteris 1644 m. prie to paveikslo atgavo regėjimą.

Stebuklų garsas plačiai paplito ne tik po Lietuvą, bet ir gudų, ukrainiečių, prūsų žemėse. Iš tolimų vietų pradėjo traukti maldininkų būriai į Trakus, ieškodami savo sielai ir kūnui sveikatos. O kai kraštą paliesdavo didelės nelaimės: karai, ma­ras, badas, visų akys nukrypdavo į Trakus. Taigi Trakų Dievo Motiną imta laikyti ypatinga Lietuvos globėja ir užtarėja.

Kai 1603 m. Lietuvoje ėmė siausti maras, o paskui dėl liūčių grėsė ba­das, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina surengė iškilmingą atgailos procesi­ją iš Vilniaus į Trakus, prašydamas Dievo Motinos pagalbos. Vyskupas visą kelią ėjo basas. Kai procesija sustodavo kas 1 mylią, jėzuitai sakė pamokslus. Po to lietus greit liovėsi, maras baigėsi, ir nuo 1604 m. kasmet iš Vilniaus į Trakus būdavo rengiamos procesijos padėkoti Marijai už patirtas malones. Ir ne tik iš Vilniaus atvykdavo procesijos, bet ir iš Kauno, Merkinės, kitų Lietu­vos miestų.

Kai vyko karas su Maskva dėl Smolensko, 1611.IV. 12 į Trakus atvyko kara­lienė Konstancija, lydima jėzuito Skargos, prašyti Marijos globos karaliui Zigman­tui Vazai ir išmelsti sėkmės karaliaus karo žygiui prie Smolensko. Smolenskas, kurį kariuomenė laikė apgulusi 2 metus, po 3 mėnesių buvo paimtas.

Vilniaus vyskupai XVII a. savo pranešimuose Šv. Sostui tarp kitų stebuklingų paveikslų ypač pabrėžia Trakuose esantį.

Vyskupas Eustachijus Valavičius 1629 m. pranešime rašo: „Dievas suteikė įvai­rioms bažnyčioms Marijos paveikslų, ypač Trakų prepozitūroje, iš senovės garsių, kur kiekvienoje Marijos šventėje pastebimas nuostabus žmonių suplaukimas ir nuo­širdus pamaldumas".

Matyt, Trakų Dievo Motinos paveikslo garsas buvo jau plačiai paplitęs, kad popiežiaus nuncijus 1629.VII.16 pranešė Romon kaip svarbų faktą, jog karalius Vladislovas Vaza 1639.VII. 10 iš Vilniaus nuvykęs į Trakus pagarbinti stebuklingo Marijos paveikslo.

Po iškilmingo vainikavimo pradėta stebuklingus įvykius užrašinėt į knygą. Iki 1783 m. jų buvo užrašyti 42. Yra ir iš vėlesnių laikų. Pvz.:

1.1902.11.15 Trakų miesto burmistras Konstantinas Piadzevičius drauge su savo žmona Emilija pareiškė, kad jų duktė nuo mirtinos ligos pagijo tik per Trakų Dievo Motinos užtarimą. Kai duktė susirgo difteritu ir tymais, gydytojas pareiškė, kad mergaitės mirtis neišvengiama. Susijaudinę tėvai atbėgo prie paveikslo prašyti Marijos pagalbos. Jie užprašė viešas pamaldas — litaniją— ir patys karštai meldė­si. Duktė pasveiko.

2.Tais pat metais iš Vilniaus į Trakus atvyko pėsčias Grigalius Cidzikas, 75 m. amžiaus atsargos mokytojas, kuris buvo apakęs, bet padaręs apžadus: jei atgausiąs regėjimą—pėsčias atliksiąs maldingą kelionę į Trakus. Netrukus atgavo regė­jimą ir savo pažadą išpildė.

Ir šiais laikais, klebono V.Rūko liudijimu, žmonės atneša padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — Marijos Aplankymo, Marijos Gimimo, Žoli­nė. Daug kur Lietuvoje Svč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus žmonės liaudiškai vadino trakinėmis. Dar ir dabar daug kur juos taip tebevadina. Net garsiuosius Šilu­vos atlaidus šios kartos seneliai vadino ne šilinėmis, o trakinėmis, patys nesupras­dami nei žodžio prasmės, nei kilmės. Marijos gimimo atlaidai trunka 8 dienas.

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios parapija rengdavo procesijas į Trakus. 1940.VIII.15 dar vyko procesija.

Trakų Dievo Motina tapo Lietuvos Globėja, nors oficialiai bažnyčia to nepa­skelbė. Tik vėliau, pagarsėjus Aušros Vartų Marijos paveikslui, Trakai buvo lyg ir pamiršti, nors prie ano paveikslo sukabinti vėlesnių laikų votai rodo, kad čia Marija nenustojo dalijusi savo Sūnaus malones ne tik eiliniams žmonėms, bet ir istorijon patekusiems asmenims.

MALDA. O Motina, kuri protėvių sostinėje pasirinkai sau sostą, ugdyk mūsų žemėje ir širdyse savo Sūnaus karalystę. Valdyk mus taikoje, stiprink mus priespau­doje, guosk nelaimėse. Būk mūsų kraštui maloninga Valdovė, kaip esi buvusi šimt­mečiais. Tegu Tavo garbės vainiką nūnai praturtina nekaltumo ir meilės perlai, išaugę iš mūsų jaunimo širdžių ir mūsų tautos tikėjimo. Amen.

Vainiką Vytautas Tau skyrė                Antai padangė vėl aptemus,

Ir Roma puošė vainiku, —                  O Motina, kas Tave atstos?

O Motin, tiek globos patyrėm             Buvai Valdovė mūsų žemės,

Karų ir priespaudos laiku.                  Esi dabar širdy tautos!

Užtarki kenčiančią tėvynę,

Palengvink nerimą žmonių,

Maldų vainiką Tau supynę,

Mes siunčiam iš visų kraštų.

kun. St.Yla