šv. Lukas

 

Šv. Lukas, evangelistas     Spalio 18 d.

Apie šv. Luko gyvenimą tikrų žinių nedaug.

Štai Jokūbas Voraginietis sako, kad jis buvo "Antiochietis, pagal tautybę siras, pagal amatą gydytojas, pasak kai kurių autorių buvęs vienas iš septyniasdešimt dviejų Viešpaties mokinių." Tačiau pats Jokūbas Voraginietis šį spėjimą  (apie mokinystę) ir paneigia, pateikdamas faktų, kad Lukas vis dėlto nebuvo Jėzaus mokinys, bet į tikėjimą atėjo po Jo prisikėlimo.

Lukas buvo iš pagonybės atsivertęs krikščionis, gydytojas ir apaštalo Pauliaus mokinys bei bendražygis. Manoma, kad galbūt jis mokėsi Tarse, kur ir susitiko šv. Paulių. Lukas  ištikimai lydėjo šv. Paulių kelionėse, o kai apaštalas Paulius buvo suimtas, ir daug kas nuo jo pasitraukė, tik Lukas pasiliko su juo.  Jis su Pauliumi du metus drauge kalėjo Cezarėjoje.  Lukas buvo šalia šv. Pauliaus ir jo paskutinio įkalinimo metu. 

Manoma, kad po apaštalo Pauliaus mirties Lukas pamokslavęs Egipte ir Graikijoje.

Šv. Luko mirties aplinkybės  nėra tiksliai žinomos - vieni šaltinais teigia, kad jis mirė Damaske, kiti - kad buvo su šv. Andriejumi Patrose.

Brangiausias ir svarbiausias  mus pasiekęs Luko gyvenimo darbas - Luko evangelija ir jam priskiriama kita Naujojo Testamento knyga - Apaštalų darbai. Kaip manoma, Luko evangelija parašyta apie 80 m. po Kristaus. Luko evangelija pirmiausia skirta pagonių pasauliui, todėl joje Jėzus atskleidžiamas ne tik kaip žydų lauktas Mesijas, bet ir kaip visos žmonijos Išganytojas.

Evangeliją, kuri pasiekė mūsų laikus, Lukas užrašė graikų kalba. Šv. Rašto tyrinėtojai pastebi, kad Luko evangelija užrašyta nepaprastai kruopščiai ir tiksliai ir, nors pats Lukas nebuvo pasakojamų įvykių liudininkas, užrašė tai, ką "perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai". Jokūbas Voraginietis pastebi, kad "Evangelija buvo papasakota apaštalų. Juk kadangi Lukas nebuvo kartu su Kristumi per visus Kristaus darbus ir stebuklus, tai savo Evangeliją parašė remdamasis tuo, ką jam papasakojo ir perdavė apaštalai".

Evangelijoje pagal Luką yra pasakojimų, kurie neužrašyti kitose evangelijose. Manoma, kad  šiuos pasakojimus jis girdėjo iš pačios Dievo Motinos Marijos. Vėl gi Jokūbas Voraginietis pasakoja, kad "Paėmus šv. Luką, irgi galvojama, kad jis kreipėsi į Mergelę tarsi į Testamento skrynią ir iš jos gavo tikrų atsakymų apie daugybę dalykų - ypač tų, kurie buvo žinomi tik jai vienai, kaip antai angelo apreiškimas, Kristaus gimimas ir kiti panašūs, apie kuriuos pasakoja tik Lukas". 

Taigi, "galima tvirtinti ir tai, kad ši Evangelija gausiai pripildyta naudos, nes joje esama visų rūšių išminties dorybių" - tai dar viena mintelė iš Jokūbo, užbaigiant apie Luko evangeliją.

O apie patį šv. Luką, koks jis buvo žmogus, labai gražiai ir teisingai kalba tas pats Jokūbas Voraginietis: " Lukas buvo tobulo gyvenimo, kad kuo kruopščiausiai vykdė savo pareigas, susijusias su Dievu, artimu, savimi pačiu ir savo tarnyste. [...] Taigi jis pirmiausia buvo atsidėjęs Dievui [...]  meile, mintimi siekiu. [...] Jis buvo atsidėjęs savo artimui. O artimui atsidedame tada, kai atiduodame jam tai, ką privalome [...] tai mūsų galėjimas, mūsų žinojimas bei mūsų norėjimas ir mūsų veikimas. Jis buvo tinkamai atsidėjęs pačiam sau. [...] dalykų, kuriais žmogus tinkamiausiai atsideda sau yra trejetas: blaivi gyvensena, teisinga veikla ir maldinga jausena."

"Lukas reiškia "pats kylantis" arba "keliantis"; arba vardas kilęs nuo žodžio lux "šviesa". Mat jis buvo kylantis viršum meilės pasauliui, pakeliantis save iki meilės Dievui. Be to, jis buvo pasaulio šviesa dėl to, kad apšvietė visą pasaulį..."  (Jokūbas Voraginietis "Aukso legenda arba Šventųjų skaitiniai").

Šv. Lukas globoja gydytojus, taip pat laikomas tapytojų globėju, o kai kur ir mėsininkų bei knygryšių globėju.

Pagrindinis Šv. Luko atributas ir simbolis - sparnuotas jautis, viena iš apokaliptinių būtybių. Taip pat šv. Luko simbolis yra  ir Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Prie atvaizdo dažnai būna lotyniškas įrašas: "Fuit in diebus Herodis regis ludeae sacerdos" - "Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas" (Lk 1, 50).