šv. Mikalojus

 

šv. Mikalojus (gruodžio 6 d.)

Mikalojus, Myros vyskupas, plačiai garbinamas iš Rytų, (čia jis tituluojamas Stebukladariu Mikalojumi – Thaumaturgus Nicolaus), ir Vakarų Bažnyčios. Tai išskirtinai Visuotinės Bažnyčios šventasis. Jo vyskupiškas sostas buvo Likijoje (romėnų provincija), Myros mieste (Turkija). Tapęs vyskupu garsėjo savo uolumu, pamaldumu. Teiginys, kad jis dalyvavo visuotiniame Nikėjos susirinkime 325 m., arba kad buvo imperatoriaus Diokletiano įkalintas, nesulaukė istorinių paliudijimų. Tačiau neabejojama jo kulto senumu, kuris rytuose aiškiai siekia VI a. Tai liudija ir šv. Mikalojaus biografas Metodijus.

Pasak Metodijaus, nuo vaikystės Mikalojus griežtai pasninkavo, valgydamas trečiadienį ir penktadienį  tik po vieną kartą ir tai vakarais. Jo siekis rūpintis gyvenimo tyrumu buvo tėvų skatinamas. Bažnyčia jis domėjosi nuo mažens ir su didžiausiu atsidėjimu. Būdamas 5- erių, jau žavėjosi šventais mokslais ir vaikščiojo į bažnyčią, kur mokydavo kitus ir aiškindavo jiems gyvenimo tiesas. Jam dar vaiku esant, mirė abu tėvai, palikdami Mikalojui ne mažą turtą, bet kartu ir įprotį labdarai. Galimybė jai tuoj pat atsirado. Trijų dukterų tėvas vardu Patara prarado visą savo turtą. Kartu dingo galimybė dukterims ištekėti. Tuoj pat atsirado ir dukterų pirklys, kėsindamasis jas parduoti į viešuosius namus. Išgirdo apie tai Mikalojus. Jis naktį prislinko prie mergaičių namų ir per atvirą langą įmetė gabalėlį aukso – kraitį vienai mergaitei. Mergaitei, turinčiai kraitį, atsirado ir jaunikis. Mikalojus pakartojo šį žygį dar du kartus, ir visos trys mergaitės laimingai ištekėjo. Pagaliau Patara sužinojo, kas yra jo šeimos geradarys ir praturtėjęs atsilygino už geradarystę.

Mikalojus atvyko į Myrą, kai dvasininkija ir žmonės susibūrę rinko naują vyskupą. Rinkėjams Dievas įkvėpė mintį išrinkti į šias garbingas, bet ir atsakingas pareigas Mikalojų. Tai buvo IV a. pr., kai dar vyko aršūs krikščionių persekiojimai. Mikalojus, kaip miesto vyriausias  dvasininkas, evangelinės tiesos skelbėjas, Dievo tiesos mokytojas ir gynėjas, miesto magistrato buvo suimtas, kankintas, sukaustytas, įkalintas ir ištremtas su daugybe kitų krikščionių. Tačiau tuo metu imperijos sostą užėmė krikščionims draugiškai nusiteikęs imperatorius Konstantinas ir išlaisvino visus įkalintus krikščionis. Mikalojus grįžo į Myrą. Metodijus tvirtina, kad jis sėkmingai priešinosi vyskupo Arijaus, neigusio Švč. Trejybę, klaidžiatikystei, bet nemini nieko apie 325 m. po Kr. Įvykusį Nikėjos I visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Pasakojama, kad Mikalojus, susitikęs Arijų, plaštaka jam sudavė per veidą. Susirinkimo tėvų grupė, Arijaus rėmėjai, atėmė iš Mikalojaus vyskupiškus ženklus ir jį įkalino, tačiau jam pavyko išsivaduoti. Mikalojus pasireiškė kaip nenuilstantis kovotojas prieš arianizmą ir pagonybę. Jis išgriovė pagrindinę  Myros mieste pagonių šventovę – Artemis. Pasakojama, kad piktosios dvasios su triukšmu traukdavosi jam iš kelio.

Mikalojus rūpinosi ir savo vyskupijos socialiniais reikalais. Krašto valdytojas Eustachijus, pagarsėjo kaip kyšininkas, be to, neteisingai įkalino net 3 vyrus. Rengiantis vykdyti jiems mirties bausmę, atvyko Mikalojus ir ištiesęs ranką išlaisvino visus pasmerktuosius. Paskui atsigręžė į Eustachijų, pareikalavo savo kaltumo pripažinimo ir privertė atgailauti už neteisybę.

Apie Mikalojaus mirtį liudijama  tik tai , kad po mirties jis buvo palaidotas  savo katedroje, Myroje, ir imperatoriaus Justiniano laikais Konstantinopolyje Mikalojui buvo pašvęsta naujai pastatyta bazilika.

Vakaruose Mikalojaus kultas išplito X a. kai Myros miestą užgrobė islamo išpažinėjai, jo karstas 1087 m. buvo atgabentas  į Pietų Italiją, Bario miestą, kuriame tuo metu gyveno gausi graikų pabėgėlių iš mohometonų užimtų kraštų bendruomenė. Popiežius Urbonas II Bario mieste pastatė puošnią bažnyčią šv. Mikalojaus relikvijoms saugoti. 1095 m. popiežiaus į Barį buvo sukviestas sinodas, kuriame dalyvavo garsus to laikmečio teologas šv. Anzelmas. Vykstant sinodui, popiežius Urbonas II konsekravo Bario miestui šv. Mikalojaus bažnyčią. Po šių įvykių šv. Mikalojaus kultas paplito ir Vakarų Bažnyčioje.

Mikalojus dar vadinamas stebukladariu. Todėl daugelis jį pasirinko šventuoju globėju. Rusija, Anglijos Kento grafystės vaikai, jūrininkai, netekėjusios mergelės, prekybininkai, palūkininkai, vaistininkai ir kvepalų gamintojai – visi šv. Mikalojų laiko savo globėju. Tai siejama su legendų apie Mikalojaus stebuklus rinkiniu „Šventojo Mikalojaus aktai“. Ten pasakojama gausybė atsitikimų ir aprašoma, kaip šv. Mikalojus yra padėjęs daugeliui žmonių. Kaip minėta, mergaitėms padovanojo po gabalą aukso, kad jos galėtų ištekėti, taip išgelbėdamas jas. Dažnai šiose legendose minima, kad šv. Mikalojus prikėlė iš mirusiųjų jaunuolius, kuriuos nužudė mėsininkas, nuskandinęs juos druskos baseine. Išgelbėjo nekaltai pasmerktuosius ir jūrininkus, skendusius netoli Turkijos krantų. Bario bažnyčioje šalia šv. Mikalojaus karsto kartais atsiranda kvapūs myros grūdeliai. Tai lėmė, kad ir kvepalų gamintojai šį šventąjį pasirinko savo globėju.

Anglijoje, Prancūzijoje ir kitur Europoje šv. Mikalojaus kultas taip pat turi senas tradicijas. Bet nuostabiausias yra šv. Mikalojaus kulto persiformavimas į vadinamąjį Sancta Clous – (Kalėdų Senelį). Tai siejama su šv. Mikalojaus – vaikų globėju ir Olandijos lygumų papročiu per jo šventę dovanoti vaikams dovanas. Iš čia paprotys paplito po visą Europą. Emigrantai šią šventę išplatino ir JAV. Čia šis paprotys dar buvo susietas su legenda, kad šv. Mikalojus apdovanoja tik gerus vaikus, o bloguosius baudžia.

Vakaruose Mikalojaus vardas taip pat populiarus nuo XII a. Šv. Mikalojaus populiarumą liudija daugybė apie jį sukurtų dramų ir siužetų. Paprotys pratęsiamas ir šiandien.

Lietuvoje pasirenkant šv. Mikaloju šventuoju globėju tikėtasi, kad šventojo palaima padės plėtoti prakybą ir lems krašto klestėjimą.