Šv. Steponas

 

 

ŠVENTĖ GRUODŽIO 26 D.

Steponas yra pirmasis krikščionių kankinys (gr. pro-tomartyr). Neabejojama, kad šv. Steponas buvo kilęs žydų iš diasporos, t. y. gyvenęs už Palestinos ribų, graikiškai kalbantis helenistas, greičiausiai auklėtas Aleksandrijoje. Jo vardas „Stephanos" graikiškai reiš­kia „karūna". Pagal Epifanijaus tvirtinimą, Steponas buvo vienas iš septynių Viešpaties mokinių, tačiau žinios dokumentaliai nepatvirtintos. Apaštalų Darbų knygoje pasakojama, kad išplitus krikščio­nių bendruomenei, graikų kilmės krikščionys pradėjo maištauti prieš krikš­čionis, kilusius iš žydų, kadangi šie skriaudžia jų našles dalydami paramą. Tada susirinkę apaštalai pareiškė, kad jiems netinka dalyvauti maisto daly­bose ir dėl to apleisti Viešpaties evangelijos skelbimo bei maldų. Jie pavedė bendruomenei išrinkti iš savo tarpo garbingus atstovus, kurie „patarnautų prie stalų". Bendruomenė išrinko 7: Steponą, Pilypą, Nikonorą, Prochorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų iš Antiochijos. Apaštalai ant jų galvų uždėjo rankas ir melsdamiesi pašventė juos diakonų tarnystei.

Steponas garsėjo kaip apsiskaitęs, giliai tikintis krikščionis. Sinagogos grupuočių vadai mėgo su juo ginčytis tikybos klausimais. Tačiau Steponas buvo jų apkaltintas piktžodžiavimu prieš Mozę ir senuosius žydų išminčius nes kalbėjo apie Mesijo, t. y. Jėzaus Kristaus, atėjimą. Jis buvo suimtas, at­vestas į Sinedrioną, kur pasakė įspūdingą kalbą, šlovinančią naują tikėjimą, tačiau įniršusios minios buvo išvilktas iš Jeruzalės, nurengtas ir užmuštas akmenimis.

Raštuose teigiama, kad liudytojai prieš Steponą (tai įrodo, kad jis tikrai nubaustas pagal teismo sprendimą, o ne pačios įtūžusios minios), savo drabužius pasidėjo prie jauno vyro, vardu Saulius, kojų. Akmenimis daužomas Steponas, šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano sielą!" Pagaliau suklupęs, galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!" (Apd 6-7, 1-60). Po šių žodžių mirė. Toliau sakoma, kad Saulius pritarė Stepono pasmerkimui ir nužudymui. Čia minimas Saulius vėliau atsivertė ir žinomas apaštalo Pauliaus vardu. Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir jį apraudojo.

Apaštalų Darbų knygos liudijimu dėl diakono Stepono gyvenimo, veiklos ir mirties neabejojama. Kitų reikšmingesnių žinių apie šį kankinį išlikusiuose ankstyvuosiuose krikščioniškuose raštuose nėra.

415 m., Bizantijos imperatoriaus Teodozijaus II laikais, šv. Stepono relikvijos buvo atrastos netoli Jeruzalės. Vėliau parvežtos ir saugomos atskirai Kalamoje ir Hipone, kur joms buvo pastatytos koplyčios. Abu miestai pasiskelbė saugojantys kankinio šv. Stepono kapą. Palaidojimo vietos pradėjo garsėti išgijimais. Tai tapo pavyzdžiu vėlesniems laikams: dalinti šventųjų kūnų relikvijas ir skelbti apie šventojo relikvijų saugojimo vietą. Šiuo metu tokia praktika Bažnyčios yra uždrausta.

Nuo V a. pr. šv. Stepono kultas paplito Rytų ir Vakarų Bažnyčioje. Ilgą laiką jis buvo minimas rugpjūčio 3 d., nes būtent tądien buvo atrastas jo kapas. Tačiau vėliau liturginis minėjimas buvo perkeltas į gruodžio 26 d., t. y. pirmąją dieną po Jėzaus Kristaus gimimo, pabrėžiant Stepono, kaip pirmojo kankinio už Kristaus tikėjimą, išskirtinumą.

Šv. Steponas vaizduojamas stovintis, su diakono drabužiu (dalmatika), dešinėje laikantis palmės šakelę - kankinio ženklą. Nuo Renesanso laikų dažniausiai vaizduojamas suklupęs, su Evangelija ir akmeniu rankose. Jis laikomas diakonų ir kenčiančių galvos skausmą globėju.