šv. Ona ir šv. Joakimas

 

šv. Ona ir šv. Joakimas (liepos 26 d.)

Marijos tėvų vardai ir istorija randama tarp 100 - 120m. parašytame apokrife GENESIS MARIAE (Marijos Gimimas- arba Jokūbo protoevangelija). Nežinomas autorius, remdamasis žodine tradicija ir Šventojo Rašto istorijomis, sukurė įtaigų pasakojimą apie Marijos tėvus ir jos vaikystę. Nors šio apokrifo Bažnyčia niekuomet nepripažino, tačiau ši istorija buvo ypatingai populiari ir prisidėjo prie Joakimo ir Onos kulto plitimo, kuris plito nuo III - IVa. Žinoma, neaišku, kiek šis pasakojimas perteikia istorinių žinių, tačiau nepaisant to jis yra patikimiausias ir seniausias šaltinis apie Marijos tėvus, artimas Evangelijos pagal Luką pasakojimui (Lk 1-2sk)Tekste pasakojama apie Joakimą,  kuris savo šeimoje nesulaukęs įpėdinio, kaimynų nuolat pajuokiamas, išėjo į dykumą, kur 40 dienų pasninkavo ir meldėsi. Tuo metu jo žmona Ona( hebr. Hannah – malonė) liūdėjo, aimanavo, aikčiojo ir meldėsi sėdėdama lauro krūme. Čia jai pasirodė angelas ir pranešė:“ Ona, Viešpats išgirdo tavo maldavimus, tu pradėsi ir pagimdysi palikuonį, apie kurį kalbės visas pasaulis.“ Ona į tai atsakiusi:“ Kaip gyvas Viešpats ir Dievas, jei aš pagimdysiu berniuką ar mergaitę, aš jį paaukosiu Viešpačiui  savo Dievui, ir jis tarnaus  Dievui šventai ir nepriekaištingai visas savo dienas.“ Panašų regėjimą dykumoje  turėjo ir Joakimas. Praėjus kuriam laikui, Joakimui ir Onai gimė mergaitė, kurią jie pavadino Marija. Ji tapo Atpirkėjo Jėzaus Motina. Pastebėtina, kad tokis pat istorija pasakojama Švento Rašto pirmojoje Karalių knygoje apie pranašo Samuelio gimimą. Ankstyvosiose Rytų Bažnyčiose Tėvų nuomone, čia tik paralelė, bet versija sustiprina panašus pasakojimas ir apie šv. Jono Krikštytojo gimimą.

Epifanijus (315-403) ir Grigalius Nysietis (355-394) savo raštuose šlovina Oną. Bizantijos imperatorius Justinianas (527-567)Konstantinopolyje pastatė bažnyčią šv. Onos relikvijoms, iš čia dalis relikvijų buvo pervežta į Jeruzalę ir Romą. Romoje popiežius Konstantinas (708-715)

šv. Onos garbei pastatė pirmąją bažnyčią. Čia Santa Maria de Antiqua (VIII a.) yra išlikęs šv. Onos paveikslas. X a. šv. Onos kultas paplito Europos šalyse, daug kur pradėta švęsti šventė pavadinta „Šv. Onos pradėjimu“.

XII a. plėtėsi Marijos kultas, kartu buvo minima ir jos tėvai: Joakimas ir Ona. Apie 1100 m. Provanso, Pareinės, Anglijos bažnyčiose atsirado šv. Onos relikvijos, neturinčios jokio istorinio paliudijimo. Vėlyvaisiais viduramžiais šv. Onos kultas tapo ypač populiarus,  todėl 1382 m.popiežius Urbonas VI paskelbė Ona šventąja.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šv. Onos kultas gana plačiai išplitoXV-XIX a. Jos garbei buvo statomos bažnyčios, įrengiami altoriai su jos paveikslu, prie bažnyčios steigėsi šv. Onos draugijos, kurios rūpinosi religinių švenčių iškilmingumu, ypač per šv. Onos šventes. Šioms draugijoms mielai vadovavo parapijos ribose gyvenantys aristokratai ir bajorai. Draugijos turėjo bažnyčioje ne vien savo altorių, bet ir savo vėliavą procesijose, draugijos kasą, organizavo specialias pamaldas, metines parapijos šventes. Parapijose, kur gyvavo šv. Onos draugijos, būdavo švenčiami ir šv. Onos atlaidai, šventės proga organizuojamas turgus.

Dažniausiai šv. Ona vaizduojama mokanti Mergelę Mariją skaityti. Teigiama, kad šis šventosios paveikslų siužetas atsirado Anglijoje ir yra seniausias, siekiantis net XIII a. Jis dabar saugomas Oksfordo universiteto bibliotekoje. Taip pat dažnai šv. Ona vaizduojama sėdinti kartu su Marija ir abi globojančios Kūdikėlį Jėzų. Greta jų paprastai vaizduojami šventieji Joakimas ir Juozapas.

Šv. Onos kultą kritikavo Martynas Liuteris, ypač kam ji vaizduojama su Jėzumi ir Marija. Nežiūrint to, 1584 m.popiežius Grigalius XIII paskelbė jos šventę visoje Bažnyčioje liepos 26 d. Naujai pertvarkytame kalendoriuje liepos 26d. yra Švč. Mergelės Marijos šventųjų tėvų Joakimo ir Onos minėjimo šventė.