šv. Rožė Limietė

 

Šv.Rožė limietė  (1586 - 1617) rugpjūčio 23 d.

Šv.Rožė gimė 1586 m. Limos mieste, Peru, ispanų - indėnų kilmės šeimoje. Vienuoliktąjį šeimos vaiką tėvai pakrikštijo Isabel Flores de Oliva vardu. Dėl nepaprasto grožio ją Rože pirmą kartą pavadino indėnė tarnaitė.

Nuo pat mažumės šv. Rožė Limietė nutarė sekti Šv. Kotrynos Senietės pavyzdžiu.  Anksti supratusi, kad pasaulio Išgelbėjimas atėjo per Kryžių, ji tvirtino: „Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.“. Valingai pasirinkdama kentėjimus, ji tarsi prisiėmė dalį Kristaus kančios kaip Simonas Kirėnietis sutikęs pasidalinti kryžiaus našta. Tai, kad Rožė ypatingu būdu suvokė kančią, visi galėjo suprasti nuo pat jos vaikystės, kai dar nemokanti vaikščioti buvo atrasta motinos kambaryje nustėrusi priešais didelį Nukryžiuotąjį, o būdama trijų metų, kai turėjo iškęsti operaciją be nuskausminimo, pasakė, kad Jėzus iškentėjo daug daugiau. Rožės mama kartais nebesuprasdavo, ar jos vaikas labiau priklauso dangui ar žemei.

Nuo mažumės šventoji daug pasninkaudavo. Būdama šešerių tai darydavo penktadienį ir šeštadienį. Be to, nuo ketverių metų amžiaus ji niekada nevalgydavo vaisių, o būdama penkiolikos – ji padarė pažadą niekada nevalgyti mėsos. Jos įprastas maistas tapo duonos pluta, vanduo ir karčios žolės. Per pasninką duonos atsisakydavo. Be to, kasnakt ji save nuplakdavo aukodama save kaip kruvinąją auką už Bažnyčią, už savo tautą, už sielas skaistykloje ir nusidėjėlius. Nepatenkinta „per patogia“ medine lova, persidarė ją iš medžio gabalų surištų virvėmis. Tokioje lovoje Rožė Limietė miegojo ištisus 16 metų – iki mirties.

Kai Rožei sukako 12-a, iškilo vedybų klausimas ir nors mama savo dukterį laikė Limos miesto žaviausia nuotaka, tai priešinosi šventosios norams. Ji norėjo pasišvęsti Dievui tapdama Domininkonų ordino tretininke ir pasilikti gyventi namuose. Rožė pasišventė Dievui būdama 20-ies. 1606 m.  apsivilko abitą ir pasivadino Šv. Marijos Rože.

Savo tėvo sode, ji, broliui padedant, pasistatė mažą namelį, kur melsdavosi ir atgailaudavo laikydamasi griežtos disciplinos. Savo užrašuose ji paaiškino, kad disciplina yra būtina, kad būtum pripildytas ir vedamas Šventosios Dvasios, kad galėtum pranokt save ir iš tiesų keisti pasaulį. Gyvendama pusiau atsiskyrėlės gyvenimą savo tėvų sode, ji buvo atvira misionieriškam Bažnyčios rūpesčiui. Ji sielojosi trokšdama išganymo indėnų, dėl kurių ji mielai būtų atidavusi savo gyvybę.  Iš ten ji eidavo tarnauti Limos vargšams, labiausiai atstumiantiems,  kurie kartais užsukdavo ir pas ją ieškodami pagalbos.

Rožė, šalia visų atgailos, maldos, tarnavimo praktikų dar buvo ir dirbantis žmogus. Ji turėjo padėt išlaikyt šeimą, todėl kartais tekdavo dirbti po 10 valandų per dieną. Rožė buvo prityrusi siuvinėtoji ir daugelis įsigijusiųjų jos rankdarbių net negalėjo nutuokti, kad tai buvo šventosios darbas. Taip pat ji augino gėles pardavimui ir itin džiaugdavosi galėdama papuošti gražiausiais žiedais Marijos altorių Domininkonų bažnyčioje.

Ji patyrė tokių keistų regėjimų, kad buvo sudaryta kunigų ir gydytojų grupė jiems ištirti. Apklausinėjusi merginą komisija paskelbė jos regėjimus antgamtiniais. Kai gandai apie jos šventumą pasklido po miestą, Rožės sodelis tapo sostinės dvasinio gyvenimo centru. Rožė meldė kankinystės  ir troško misionieriško gyvenimo, o tokie polinkiai buvo dalinai suprantami to meto katalikiškoje Limoje. Daugelis, o taip pat ir Rožė, melsdavosi už misionierius.

Asketiškumas taip nualino jos sveikatą, jog būdama 31-erių - mirė, paskutiniai ištarti žodžiai buvo: “Jėzus! Jėzus su manimi!”  Visas miestas liūdėjo. Atrodė, kad visų klasių žmonės jai liko kažkuo skolingi. Miesto elitas nešė jos karstą, o vargingieji klaupėsi ant kelių. Visi suprato viena – Rožė buvo šventoji. 1671 m. ji buvo oficialiai paskelbta pirmąja Amerikos kontinento šventąja, bei Naujojo pasaulio globėja.