Šv. M. Faustiną Kovalską

 

Šventąją seserį M. Faustiną Kovalską, šiandien visam pasauliui žinomą Dievo Gailestingumo apaštalę, teologai priskiria žymiausių Bažnyčios mistikų būriui.

Ji į pasaulį atėjo kaip trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Glogoviecų kaime. Šventojo krikšto metu Svinicy Varskie parapijos bažnyčioje jai suteiktas Helenos vardas. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, meilė maldai, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms. Mokyklą lankė tk trejus metus: būdama šešiolikos, paliko tėvų namus, kad tarnaudama Aleksandrove ir Lodzėje užsidirbtų gyvenimui ir padėtų tėvams.

Pašaukimą savo sieloje jautė nuo septynerių metų, bet tėvai nesutiko, kad stotų į vienuolyną. Atsidūrusi tokioje situacijoje, mažoji Helena stengėsi nuslopinti savyje šį Dievo kvietimą, bet paskatinta kenčiančio Jėzaus vizijos ir priekaištų - Kiek dar turėsiu tave kąsti, kiek dar mane nuvilsi?(Dien. 9) - ėmė ieškoti vietos vienuolyne. Ji beldėsi į daugelio vienuolynų vartus, bet jos niekur nepriėmė. 1925 m. rugpjūčio 1 d. ji peržengė klauzūros slenkstį Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne Varšuvoje, Žytnia gatvėje. Vėliau savo Dienoraštyje ji prisipažino: Man atrodė, kad įžengiau į dangišką gyvenimą. Iš širdies veržėsi vien padėkos malda (Dien. 17).

Vis dėlto, po kelių savaičių ji išgyveno stiprią pagundą pereiti į kitą bendruomenę, kur daugiau laiko galėtų skirti maldai. Tuomet Viešpats Jėzus, rodydamas jai savo sužeistą ir pavargusį veidą, tarė: Tu man sukelsi tokį skausmą, jeigu išeisi iš šio vienuolyno. Čia tave pašaukiau, o ne kur kitur, ir parengiau tau daugybę malonių (Dien. 19).

Vienuolyne ji gavo sesers Marijos Faustinos vardą. Po noviciato Krokuvoje vysk. Stanisławo Rospondo akivaizdoje ji davė savo pirmuosius įžadus, o po penkerių metų - amžinuosius skaistumo, klusnumo ir neturto įžadus. Vėliau darbavosi keliuose vienuolyno namuose, ilgiausiai - Krokuvoje, Plocke ir Vilniuje. Čia ji dirbo virėja, daržininke, durininke.

Ses. Faustinos išorė niekaip neatskleidė neįtikėtinai turtingo mistinio gyvenimo. Ji uoliai vykdė savo pareigas, ištikimai laikėsi visų vienuolyno regulų, buvo rimta ir tyli, bet sykiu - tikra, linksma, kupina geranoriškumo ir nesavanaudiškos meilės artimui.

Visas jos gyvenimas koncentravosi į nuolatinį siekimą vis labiau vienytis su Dievu ir pasiaukojančiai bendradarbiauti su Jėzumi gelbstint sielas.Mano Jėzau, — prisipažįsta ji savo Dienoraštyje, — Tu žinai, kad nuo mažumės troškau tapti didžia šventąja, tai yra troškau mylėti Tave tokia meile, kokia iki šiol Tavęs nemylėjo jokia siela (Dien. 1372).

Dvasinio Faustinos gyvenimo gelmę atskleidžia Dienoraštis. Atidžiai studijuojant šiuos užrašus, susidaro gilios jos sielos vienybės su Dievu paveikslas: Dievo atsiskleidimas jos sielai, o sykiu jos pastangos ir kovos kelyje į krikščioniškąjį tobulumą. Viešpats apdovanojo ją didžiulėmis malonėmis: kontempliacijos dovana, giliu Dievo gailestingumo slėpinio pažinimu, regėjimais, apreiškimais, neregimomis stigmomis, pranašystės ir žmonių sielų pažinimo dovanomis, taip pat ir retai pasitaikančia mistinių sužadėtuvių dovana. Turėdama tiek dovanų, ji rašė: Nei malonės, nei apreiškimai, nei nuostabos, nei jokios jai [sielai] duotos dovanos nedaro jos tobulos, tik vidinė mano sielos vienybė su Dievu. [...] Mano šventumą ir tobulumą sudaro glaudi mano valios vienybė su Dievo valia (Dien. 1107).

Griežtas gyvenimo būdas ir alinantys pasninkai, kuriuos Faustina skirdavo sau dar prieš įstodama į vienuolyną, taip išsekino jos organizmą, jog dar postulantę ją reikėjo išsiųsti į šalia Varšuvos esantį Skolimovą taisyti sveikatos. Po pirmųjų noviciato metų ją ištiko neįtikėtinai skaudžios mistinės patirtys — vadinamosios tamsiosios naktys, o vėliau — dvasinės ir moralinės kančios, susijusios su pasiuntinybės, kurią gavo iš Kristaus, įvykdymu. Savo gyvenimą sesuo Faustina paaukojo kaip auką už nusidėjėlius ir dėl to taip pat patyrė daugybę kančių, idant jomis gelbėtų jų sielas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais sustiprėjo dvasinės kančios, vadinamoji pasyvioji dvasios naktis, ir organizmo ligos: išsivystė tuberkuliozė, apėmusi plaučius ir virškinamąjį traktą. Dėl to jai teko du kartus po keletą mėnesių gydytis Prondniko ligoninėje netoli Krokuvos.

Visiškai nusilpusi fiziškai, bet subrandinta dvasiškai, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, visuotinai laikoma šventąja, ses. Faustina mirė 1938 m. spalio dieną. Tuomet ji buvo vos 33, iš jų 13 metų praleido vienuolyne. Jos kūnas palaidotas vienuolyno kapinėse Krokuvoje-Lagievnikuose, o informacinio proceso 1966 m. metu perkeltas į koplyčią.

Šiai paprastai, neišsilavinusiai, bet narsiai, be galo Dievu pasitikinčiai vienuolei Viešpats Jėzus patikėjo svarbią misiją: visam pasauliui skirtą žinią apie Gailestingumą. Siunčiu tave, - sakė Jis, - pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingos savo širdies (Dien. 1588). Esi mano gailestingumo sekretorė; išrinkau tave šioms pareigoms šiame ir būsimajame gyvenime (Dien. 1605), idant leistum sieloms pažinti mano didelį joms skirtą gailestingumą ir ragintum jas pasitikėti mano gailestingumo bedugne (Dien. 1567).

 

Krikščioniškojo tobulumo pavyzdys

 

Jos dvasingumo pagrindas - gražiausias mūsų tikėjimo slėpinys, bylojantis apie gailestingąją Dievo meilę kiekvienam žmogui. Laikydamasi vienuolijos Konstitucijų regulos, sesuo Faustina dažnai mąstydavo apie tai, ką Dievas padarė dėl žmogaus jį sukurdamas, kiek Dievo Sūnus iškentėjo dėl mūsų išganymo, kokius lobius mums paliko šventojoje Bažnyčioje ir ką parengė mums šlovėje. Šių apmąstymų aidas -Dienoraščio tekstai, kalbantys apie Dievo gerumą sukuriant pasaulį (Dien. 1749), angelus (Dien. 1741-1742) ir žmones (Dien. 1743-1744), Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir gimimo slėpinyje (1745-1746), taip pat atpirkimo darbe (Dien. 1747-1748). Sesuo Faustina mąstė apie Dievo gailestingumo slėpinį ne tik remdamasi Šventojo Rašto tekstais, bet ir skaitydama savo gyvenimo knygą. Toks mąstymas apie Dievo gailestingumą padėjo jai prieiti išvados, kad žmogaus gyvenime nėra nė vienos akimirkos, kurioje nebūtų Dievo gailestingumo - jis kaip aukso gija, įausta į kiekvieną mūsų būties akimirką.

Pažindama šį mūsų tikėjimo slėpinį, sesuo Faustina atrado Dievą savo sieloje. Ji rašė: Mano sielos vidus yra lyg didžiulis ir nuostabus pasaulis,kuriame gyvena Dievas ir aš. Niekas, išskyrus Dievą, čia negali įžengti(Dien. 582). Savo sielą ji lygino su tabernakuliu, kuriame saugoma gyvoji Ostija. Dienoraštyje ji rašė: Neieškau laimės kitur, tik savo viduje, kur yraDievas. Džiaugiuosi Dievu, esančiu manyje, čia nuolat su Juo būnu, čiayra mano didžiausia su Juo bičiulystė, čia esu su Juo saugi, čia nepasiekia žmogaus žvilgsnis. Švenčiausioji Mergelė ragina mane taip būti su Dievu (Dien. 454). Sieloje gyvenančio Dievo kontempliaciją gaivino nuolatinė kasdienė praktika — ji vienijosi su Jėzumi kalbėdama trumputę maldą ar aukodama Jam tai, ką tuo metu išgyveno (darbą, kentėjimus, džiaugsmus).

Dievo gailestingumo slėpinio pažinimas jos sieloje gimdė ir ugdė pasitikėjimą Viešpačiu bei troškimą atspindėti šią Dievo savybę savo širdyje ir veikloje, liudijant gailestingumą artimui. Viešpats Jėzus, pats tiesiogiai vadovaudamas jos vidiniam gyvenimui, iš jos reikalavo būtent tokios laikysenos Dievo ir žmonių atžvilgiu. Dukra mano, — sakė Jis, —jei per tave trokštu iš žmonių garbės savo gailestingumui, tai tu pirmoji privalai pasižymėti šiuo pasitikėjimu mano gailestingumu. Iš tavęs noriu gailestingumo darbų, kurie turi plaukti iš meilės man. Visur ir visada turi rodyti gailestingumą [...], negali nuo to nei pasitraukti, nei išsižadėti, nei pasiteisinti (Dien. 742).

Pasitikėjimas seseriai Faustinai nėra nei pamaldus jausmas, nei intelektualinis tikėjimo tiesų priėmimas. Tai viso žmogaus gyvenimo laikysena Dievo atžvilgiu, kuri išpažįstama, kai žmogus vykdo Dievo įsakymuose, luomo pareigose ir atpažintuose šventosios Dvasios įkvėpimuose esančią Dievo valią. Tas, kuris pažįsta Dievo gailestingumo slėpinį, žino, kad Jo valios tikslas - vien tik žmogaus gėris iš amžinybės perspektyvos, todėl ją priima kaip dovaną ir pasitikėdamas vykdo. Vienas žodis man svarbus, - rašo ses. Faustina savo Dienoraštyje, - ir jo vieno visada paisau, jis vienas man yra viskas, tuo gyvenu ir su tuo mirštu, o tai yra šventoji Dievo valia. Ji yra mano kasdienis maistas, visa mano siela įsiklauso į Dievo troškimus, visada vykdau tai, ko iš manęs nori Dievas, nors ne kartą mano prigimtis dreba ir jaučiu, jog jų didybė pranoksta mano jėgas (Dien. 652).

Sesers Faustinos dvasingume jos santykį su Dievu apibrėžia pasitikėjimas, o žodis „gailestingumas" atspindi jos laikyseną kitų žmonių atžvilgiu. Žmogiškojo gailestingumo šaltinis, pavyzdys ir motyvas yra Dievo gailestingumas. Todėl jis iš esmės skiriasi nuo natūralios geradarybės ar įvairiai grindžiamos filantropijos. Sesuo Faustina įžvelgė krikščioniškojo gailestingumo, kuris yra dalyvavimas paties Dievo gailestingume, grožį ir didybę, todėl troško pati tuo pasižymėti. O mano Jėzau, - meldėsi ji, - kiekvienas Tavo šventasis atspindi vieną Tavųjų dorybių, aš trokštu atspindėti Tavo gailestingą ir gailesčio kupiną širdį, trokštu ją šlovinti. Tavo gailestingumas, o Jėzau, tebūna įspaustas mano širdyje ir sieloje kaip antspaudas, o tai bus mano ženklas šiame ir būsimajame gyvenime (Dien. 1242). Liudydama gailestingumą ji ėjo paskui Jėzų net ant kryžiaus, kur paaukojo savo gyvenimą už nusidėjėlius, o ypač už tas sielas, kurioms grėsė išgelbėjimo praradimas.

Šv. sesers Faustinos dvasingumui būdinga meilė Bažnyčiai - geriausiajai Motinai ir mistiniam Kristaus Kūnui, charizma veiksmu, žodžiu ir malda priartinti Dievo gailestingumo slėpinį sieloms, ypač pasiklydusioms, taip pat meilė Eucharistijai bei nuoširdus pamaldumas Dievo Motinos Gailestingumui.

Sesers Faustinos dvasingumo mokykloje galima pažinti Dievo gailestingumo slėpinį, mokytis kasdienybėje kontempliuoti Dievą, ugdyti savo pasitikėjimą Dievu ir gailestingumą artimui, išgyventi susitikimą su Jėzumi Eucharistijoje ir su švenčiausiąja Motina. Šis dvasingumas siekia Evangelijos gelmes, bet sykiu yra labai paprastas ir tinkamas kiekvienam pašaukimui bei aplinkai, todėl šiomis dienomis daugeliui žmonių jis toks patrauklus.

 

Šv. sesers Faustinos pasiuntinybė

 

Jėzus išsirinko seserį Faustiną sekretore ir savo gailestingumo apaštale, kad per ją pasauliui perduotų didžią žinią. Senajame Testamente,  sakė Jis jai, - siunčiau pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies (Dien. 1588).

Sesers Faustinos pasiuntinybė grindžiama 3 užduotimis:

-   Priartinti ir skelbti pasauliui Šventajame Rašte apreikštą tiesą apie gailestingąją Dievo meilę kiekvienam žmogui.

-   Melsti Dievo gailestingumo visam pasauliui, taip pat ir praktikuojant naujas Jėzaus padiktuotas Dievo Gailestingumo kulto formas, kaip antai: Dievo Gailestingumo paveikslas su užrašu Jėzau, pasitikiu Tavimi,Gailestingumo šventė pirmąjį sekmadienį po Velykų, Dievo Gailestingumo vainikėlis ir malda Gailestingumo valandą (1500).

-Įkvėpti apaštališką Dievo Gailestingumo judėjimą, kuris skelbia ir meldžia gailestingumo visam pasauliui bei eina tobulumo link sesers Faustinos nurodytu keliu. Šis kelias veda per vaikišką pasitikėjimą Dievu, kuris išreiškiamas vykdant Jo valią ir laikantis gailestingumo artimui.

Paskutiniuosius ketverius gyvenimo metus rašytas sesers FaustinosDienoraštis yra užrašai, kuriuose, vykdydama aiškų Jėzaus nurodymą, autorė surašė tuo metu ir praeityje vykusius savo sielos „susitikimus" su Dievu. Norint iš šių užrašų suvokti jos pasiuntinybės esmę, reikėjo atlikti mokslinę jų analizę, kurią padarė žinomas bei gerbiamas teologas kun. prof. Ignacy Różyckis (Ignacas Ružickis). Šio darbo santrauka pateikta referate: Dievo Gailestingumas. Svarbiausieji Dievo Gailestingumo maldingumo bruožai, o visas tekstas apie maldingumą yra knygoje Dievo Gailestingumo kultas (Nabożeństvo do Miłosierdzia Bożego). Šių darbų šviesoje visos ankstesnės publikacijos apie sesers Faustinos perduotą Dievo Gailestingumo kultą atskleidžia tik atskirus jo elementus, o kartais iškelia neesminius dalykus, pavyzdžiui, išryškina litaniją arba noveną, praleisdamos Gailestingumo valandą. Tai pabrėžia ir kun. Różyckis rašydamas: Prieš susipažindami su konkrečiomis Dievo Gailestingumo maldingumo formomis, turime atkreipti dėmesį į tai, kad tarp jų nėra žinomų ir pamėgtų novenų nei litanijų.

Pagrindas vienas, o ne kitas maldas ar religines praktikas laikyti naujomis Dievo Gailestingumo kulto formomis yra konkretūs su jomis susiję pažadai, kuriuos Viešpats Jėzus išpildys visiems, kurie jas praktikuoja pasitikėdami Dievo gerumu ir būdami gailestingi artimui. Kun. Różyckis išvardija penkias pamaldumo Dievo Gailestingumui formas: Gailestingojo Jėzaus paveikslas; Gailestingumo šventė; Dievo Gailestingumo vainikėlis; Gailestingumo valanda; Gailestingumo kulto plitimas.