Stebuklingos Marijos vietos

 

 

 

Krikščioniškoji ikonografija gimė krikščionybės pradžioje. Pagarbą šventuosius vaizduojantiems paveikslam atkūrė Visuotinis Konstantinopolio Susirinkimas 843 metais. Paveikslų kūrimo tradicija remiasi tikėjimo samprata, kad Kristus yra Tėvo Sūnus, atvaizdas, prisiėmęs mūsų žmoniškumą. Todėl Kristus gali būti vaizduojamas. Marija — Dievo Motina ir žmogus. Ji kaip ir visi šventieji yra Dievo ir tobulo žmogaus — Kristaus sekėjai, gyvenę mūsų istorijoje. Tad ir jie gali būti piešiami. Šventųjų atvaizdai nėra fotografijos. Tai veikiau spalvingi dailininko pasakojimai vaizdu, ženklais ir meniniais simboliais išreiškiantys istorinę Dievo ir šventųjų tikrovę. Gerbdami paveikslą jokiu būdu negarbiname atvaizdo. Žvelgdami į paveikslą turime progą pagarbinti Tą, kurį meno kūrinys vaizduoja, t. y. mūsų pirmavaizdį Jėzų Kristų. Paveikslas tėra priemonė, padedanti melstis ir bendrauti su Dievu.

Kaip skaitydami Šventojo Rašto knygas girdime gyvą Viešpaties Žodį, taip žiūrėdami ir apmąstydami nutapytus paveikslus regime Išganymo slėpinius. Kas vienur išreiškiama žodžiais, kitur — įvairiomis spalvomis. Religiniai paveikslai yra meno ir grožio kalba, tarnaujanti tikėjimui. Tam, kad šią kalbą suprastume, turime žinoti paveikslų simboliką: spalvų, daiktų, formų, judesių reikšmes. Paveikslas per dailininko vaizdines priemones atskleidžia dangiškąją tikrovę, per grožį perteikiama mintis pasiekia žmonių širdis. Tikėjimo nuotaika, perteikta paveiksluose, kviečia melstis ir panašėti į Tą, kurio atvaizdais esame, siekti krikščioniškojo gyvenimo esmės, būti pripildytiems Jėzaus Dvasios, užlietiems Dievo meilės. Sakoma, kad žmogus tampa tuo, į ką žvelgia, su kuo bendrauja ir kontempliuoja. Žvelgdami, melsdamiesi prie Viešpaties ir Jo šventųjų atvaizdų, patys tapsime šventi ir nuskaidrinsime savo žvilgsnį.