šv. apaštalas Petras

Šv. Petras

     Petras tituluojamas apaštalų kunigaikščiu. Naujajame testamente apie jį gana plačiai kalbama. Jo tikras vardas Simonas, kilęs iš Betsaidės, esančios šalia Galilėjos ežero. Jo brolis Andėjus pristatė jį Jėzui, kuris Simonui davė naują vardą: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas“(Jn 1,42). Tai reiškia „Petras – uola“. Petras ir jo brolis Andriejus abu buvo vedę, abu – žvejai. Petras vadovavo žvejų draugijai, kuriai priklausė ir Zevediejaus sūnūs.

Apaštalų išvardijimo eilėje Petras visada įvardijamas pirmas. Evangelijose jis minimas su Jokūbu ir Jonu Kristaus atsimainymo istorijoje, Jairo dukrelės prisikėlimo iš mirusiųjų ir Viešpaties maldos bei suėmimo scenose Alyvų sodelyje. Petro vardą Jėzus jam suteikė po garsaus išpažinimo, kad Kristus yra Dievo Sūnus. Jėzus prisipažino Petrui, kad tai jam apreiškė jo Tėvas. Paskui Jėzus pareiškė, kad šis yra „ Uola“, ant kurios Jėzus pastatys savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Jėzus pridūrė, kad Petras turi galią pašaukti ir atleisti, kaip ir kiti apaštalai, bet dangaus karalystės raktus Petras gaus vienintelis. Kristus išpranašavo, kad Petras tris kart jo išsigins, bet, nežiūrint to, pavedė šiam rūpintis ir stiprinti kitus apaštalus jų tikėjimo kelyje. Prisikėlęs Kristus pasirodė Petrui atskirai ir pakvietė ganyti Kristaus kaimenę – avis ir avinėlius.

Apaštalų darbų knygoje apie Petrą kalbama kaip apie krikščioniškos Jeruzalės bendruomenės vadovą: jis vadovauja Motiejaus išrinkimui apaštalu vietoj išdaviko Judo; po Sekminių įvykio sako pamokslą subėgusiems prie Paskutinės vakarienės kambario žmonėms; pagydo luošąjį prie šventyklos vartų; kalba visų apaštalų vardu Sinedriono teisme; pasmerkia Ananijo ir Safyros veiksmus; krikštija pagonį Kornelijų. Vėliau vadovauja Jeruzalėje Pauliaus iniciatyva susirinkusiems apaštalams ir skelbia nutarimą dėl krikštą priėmusių pagonių.

Taip pat esama liudijimų apie Petro kankinystę Romoje. Nors Naujajame Testamente apie tai nekalbama, tačiau Petro rašytame pirmajame laiške kalbama apie „Babiloną“. Tas vardas paprastai identifikuojamas su Roma. Tai laikoma liudijimu apie ankstyvą Petro buvimą Romoje. Klemensas Romietis (miręs 102), Ignacijus Antiokietis (miręs 107), Irenejus Lijonietis (miręs 207). Visi jie liudija, kad Petras įsteigė Romos vyskupo sostą ir ten mirė kankinio mirtimi. Tradiciškai kalbama apie jo nukankinimą imperatoriaus Nerono laikais. Jis buvo nukryžiuotas Kaligulos ir Nerono cirke žemyn galva.

Apaštalų ir vėlesnių laikų paminėjimai rodo Petro įtaką Morkui rašant evangeliją, kuri parašyta remiantis Petro katecheze. Antrojo ir vėlesnių amžių kūriniai – „Šv. Petro evangelija“, „Šv. Petro pamokslai“, „Šv. Petro apokalipsė“, „Šv. Petro Aktai“; raštai, jų gausa liudija apie didelę apaštalo Petro įtaką pirmųjų amžių krikščionims.

Šv. Petro relikvijos neturi istorinio ar archeologinio patvirtinimo. Teigiama, kad Petras buvo palaidotas ant Vatikano kalvos. Apaštalas nuo ankstyvųjų amžių buvo čia garbinamas liturginėse ir privačiose maldose.Petras įvardijamas kaip visuotinės Bažnyčios šventasis, išganymo durų saugotojas, popiežiškojo Petro sosto steigėjas.

Visuose krikščioniškuose kraštuose šv. Petro kultas plačiai žinomas: jo šventė švenčiama visuotinai, jo vardu vadinamos bažnyčios, vienuolynai, religinės bendrijos bei draugijos. Viduramžiais jo gyvenimo ciklas gana dažnai būdavo vaizduojamas katedros vitražuose. Šv. Petro ikonografinė išvaizda pasiekusi mus nuo seniausių laikų: tai šiek tiek keturkampiu veidu, retais plaukais, garbanota barzda, kukliais romėniškais drabužiais apsivilkęs apaštalas, žvelgiantis aukštyn į dangų, rankose tvirtai laikantis du raktus. Rečiau vaizduojamas laive, su žuvimis ar net su giedančiu gaidžiu – prisimenant Jėzaus pranašystę apie Petrą, išsiginant Kristaus tris kartus dar gaidžiui nepragydus. Kartais vaizduojamas su popiežiškais drabužiais – tiara ar mitra. Esama ir jo nukryžiavimo žemyn galva vaizdų.