Šv. Dvasios parapija

 

Žengiant grįstom akmenimis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, šalimais Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių, prieš akis Šv. Dvasios bažnyčia žymi pirmąją Lietuvoje dominikonų įsikūrimo vietą. Be to, 1647 m. įsteigus atskirą nuo Lenkijos Lietuvos dominikonų Šv. Angelo sargo provinciją, šis konventas tapo ordino centru.

Yra žinoma, kad dar didysis kunigaikštis Gediminas apie 1320 m. buvo Vilniuje pastatydinęs dominikonams bažnyčią, kurią XIV a. pabaigoje kryžiuočiai antpuolio metu sugriovę. Pamokslininkų ordinas Vilniuje atsikūrė tik 1501 m., kai kunigaikštis Aleksandras atidavė jiems Vytauto Didžiojo 1408 m. funduotą parapinę Šv. Dvasios bažnyčią. Dominikonams paskirtas namas mieste ir Vingrių šaltiniai. Popiežius Aleksandras VI, patvirtinęs šią fundaciją, įpareigojo paskirti tinkamą vienuolį sekmadieniais ir šventadieniais Vilniaus katedroje skelbti Evangeliją. Įsikūrę Vilniuje dominikonai pradėjo dideles statybas: rekonstravo bažnyčią, pasistatydino vienuolyną, kurio korpusai juosė beveik kvadratinį kiemą - kluatrą. Vienuolyno vidus suplanuotas pagal tradicinę schemą: kluatrą juosė galerija, dviaukščiuose nevienodo pločio korpusuose buvo išdėstytos vienuolyno patalpos - miegamieji (dormitoriumai), salė mokslų pratyboms (predikatoriumas), didelė biblioteka, kuri, deja, ne kartą buvo nusiaubta gaisrų. Dominikonų kronika mini iki XVII a. vidurio čia gyvenus apie 60 vienuolių. Vienuolyne buvo noviciatas, turėjęs atskirą biblioteką, vaistinę su laboratorija ir dvasinę akademiją, kurioje buvo dėstoma teologija, bažnyčios istorija, kanoninė teisė, Šv. Rašto chronologija, filosofija, retorika, literatūra, fizika, aritmetika, algebros pradmenys, kalbos. Vienuolynas ir bažnyčia ne kartą degė (1610, 1655, 1726, 1737, 1749 m.) ir buvo daugybę kartų perstatyti. Po XVIII a. gaisrų iš ansamblio pastatų buvo belikę tik sienos. Bažnyčia iki 1770 m. atstatyta, išplėsta, pastatyti du bokštai, kupolas (architektai Jonas Dyderšteinas ir Jonas Nezemkauskas), interjere perstatytas vargonų choras (meistras Adomas Kasperinis), altoriai, portalas, kurių autorius - architektas ir skulptorius Franzas Ignatius Hofferis. Netoli vargonų choro, prie piliorių, puošniame stiuko lipdybos aprėminime įkomponuoti Vilniaus dominikonų fundatoriaus Didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir XV a. klebonavusio kun. Mikalojaus Korčako portretai (XVIII a. II-oji pusė). Jie tarsi pradeda pasakojimą apie dominikonų įsikūrimą Lietuvoje prie Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios.

Bažnyčios šešiolikos vėlyvojo baroko altorių ir sakyklos ansamblis sukurtas iš įvairiaspalvio dirbtinio marmuro. Didysis altorius jungiasi su šešiais akcentais transepto sparnuose, o devyni altoriai yra šoninėse navose ir prie keturių piliorių. Daugelį altorių fundavo prie bažnyčios gyvavusios brolijos ir draugijos (Rožinio Švč. M. Marijos brolija, Angelų Sargų brolija, siuvėjų meistrų ir mokinių draugijos). Tiek tituliniai paveikslai, tiek altorių skulptūros atspindi visuotinei Katalikų bažnyčiai, ordinui, fundatoriams svarbius įvykius bei asmenis: šv. Dominyką, šv. Tomą Akvinietį, šv. Kotryną Sienietę, šv. Vincentą Ferarietį, šv. Jackų, popiežių Pijų V ir kt. Bažnyčioje išliko stebuklais pagarsėję Dievo Motinos atvaizdai, XVII a. paveikslas „Šv. Barbora” su aptaisais. Metalinė šventosios karūna sukurta 1682 m., drabužiai - 1762 m. Ikonografiškai rišlų interjero dekoro pasakojimą papildo gausūs sienų tapybos siužetai. Svarbiausios kompozicijos vidurinėje navoje: „Jėzaus krikštas” ir „Apreiškimas”. Kupole vaizduojama „Šventosios Dvasios apoteozė”. Vienuolių choro skliautuose nutapyta „Šventosios Dvasios atsiuntimas” ir „Švč. Trejybė”. Šiaurinės navos skliautai dekoruoti kompozicijomis: „Vienuolis dominikonas prie ligonio”, „Vienuolis”, „Kristus Emause”, pietinėje navoje - „Angelas sargas”, „Šv. Ona”, „Šv. Dominykas”. 

Pro XVIII a. pabaigoje sukurto portalo arką galima patekti ir į bažnyčią, ir į vienuolyną, kuris po 1749 m. gaisro buvo atstatytas iki 1776 m. Tada vienuolių namai, supantys erdvų kvadratinį kluatrą, kuriame pastatytas originalus barokinis koplytstulpis (išlikęs fragmentas), tapo triaukščiai. Dauguma patalpų išdėstyta palei koridorius. Čia sienų paviršiai dekoruoti al secco tapyba, kurios ypač gausu vakarinio korpuso abiejų aukštų koridoriuose. Antrajame aukšte puošnumu išsiskiria iš XVII a. pabaigos-XVIII a. pradžios dekoro išlikę 16 spalvingų portalų. Kiekvienas portalas yra individualaus piešinio, su skirtingais augaliniais, nyderlandiškam manierizmui būdingais motyvais, dvasiškių (dažnai dominikonų vienuolių rūbais) alegorinėmis figūromis. Pirmojo aukšto koridoriai dekoruoti XVIII a. II-osios pusės sienų tapyba, kuri atspindi dominikonų vienuolijos istorijai svarbius įvykius (pvz., dominikonų ordino įkūrimą), šv. Dominyko ir kitų šio ordino garbinamų šventųjų gyvenimo momentus. Sienų tapyba labai nukentėjo, kai 1844 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė, vienuolius iškėlė, o į jų gyvenamas patalpas įkėlė magistrato įstaigas, butus, kalėjimą. 1863 m. sukilimo metu čia buvo kalinami filaretų draugijos nariai, o taip pat vienas žymiausių sukilimo vadų K. Kalinauskas.

Vienuolyną uždarius, Šv. Dvasios bažnyčia tapo parapine. Į ją pateko nemažai meno vertybių, atvežtų iš kitų uždarytų vienuolynų ir bažnyčių. 1934-1936 m. visuomenės dėmesį patraukė Šv. Dvasios bažnyčios požemiai - dviaukščiai rūsiai, kuriuose Vilniaus universiteto studentai rado išlikusių žmonių palaikų. Žinoma, kad 1812 m. vienuolyno rūmuose prancūzai buvo įruošę karo ligoninę, kurioje mirusieji kareiviai nebuvo laidojami, bet paprasčiausiai metami į rūsius, taip šios patalpos paverstos įvairių ligų židiniu, nusinešusiu daugelio tuo metu čia gyvenusių dominikonų gyvybes. 1849 m. požemiai buvo užmūryti ir niekas negalėjo jų lankyti. Dar carinės valdžios įsakymu vienuolyno patalpose buvo įrengti butai, kurie funkcionavo iki pat XX a. 9 -ojo dešimtmečio. Korpusas palei Dominikonų gatvę pritaikytas knygynui: tarybų valdžios valdymo laikotarpiu - antikvariatui, nuo 1992 m. - leidyklos „Katalikų pasaulis” dvasinės literatūros knygynui .

Po 1976 m. restauracijos (archit. E. Purlys) Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios interjeras vėl suskambo visa savo barokinių formų ir spalvų grožybe, traukdamas tiek maldininkų, tiek miesto svečių dėmesį. Šiuo metu visas buvęs dominikonų vienuolyno pastatų kompleksas grąžintas bažnyčiai ir čia vyksta daug lėšų bei darbo reikalaujanti restauracija. Įdomu pažymėti, kad keletą metų čia gyveno tėvai dominikonai, kurie 1993 m. persikėlė į jiems grąžintas patalpas prie Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios.