Vilniaus Kalvarijos

 

Ne kiekvienam pavyksta nukakti į Jeruzalę ir atgaivinti savo tikėjimą apmąstant Atpirkimą Jėzaus ir Jo Motinos kančių vietoje. Tačiau sekti paskui Kristų Kryžiaus keliu galima lankant trisdešimt penkias Vilniaus Kalvarijų stotis. Čia nuolat sutiksi būrelius piligrimų, o per Sekmines tūkstančiai žmonių su graudžia giesme ir nuoširdžia malda traukia stačiais kalneliais. Anuomet, XVII amžiuje, Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozaro įkurtos gražiame sostinės pakraštyje, šiandien Kalvarijos – naujųjų miesto kvartalų supama nuostabios gamtos ir religinės dvasios oazė.

Vilniaus Kalvarijoms teko skaudžiau, nei kitoms sostinės šventovėms, patirti tas kalvarijas, kurias perėjo Lietuvos katalikai – 1850 m. caro valdžia uždarė Kalvarijas globojusių dominikonų vienuolyną, 1962 m. sovietinių okupantų buvo išsprogdintos, o dar po metų galutinai nugriautos koplyčios bei vartai. Tačiau Kryžiaus kelias neišdilo iš žmonių atminties. Totalitariniam ateizmui nepavyko nutraukti jo lankymo tradicijos – buvusių stočių vietoje vis atsirasdavo iš akmenėlių sudėlioti kryželiai, pražysdavo gėlės, neužžėlė takeliai, vedantys nuo vienos stoties prie kitos.

1990 m. prasidėjęs Vilniaus Kalvarijų atgimimas, kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžiais, „tai ne tik sakralinio meno atkūrimas, – tai dovana tikintiesiems, visai tautai, patyrusiai daug kančių ir netekčių“. Greta Kalvarijų – Trinapolio (trinitorių miesto) Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas, kuriame įsikūrę Vilniaus arkivyskupijos Rekolekcijų namai.